Čia nebėra vietos senukams (IV dalis)

Čia nebėra vietos senukams (IV dalis)

Ką žinome apie „etatinius“ vakarėlių dalyvius, tuos, kurie šmėžuoja visur ir visada, kuriuos visi pažįsta, kopijuoja, stebi, tačiau ne dėl to, kad jie yra Nobelio premijos laureatai, o todėl, kad yra gražūs. Tik tiek. Protas ar profesiniai nuopelnai čia negroja nei pirmu, nei paskutiniu smuiku. Nes visuomenės elite šiandien yra tiesiog jauni ir gražiai atrodantys žmonės.

Iš ko apie juos sužinome? Iš nuotraukų spaudoje ir portaluose. Kas pastaraisiais metais užėmė žurnalų viršelius? Žmonės, kuriems su dideliu vargu pritempi kokį nors įvardinimą, nes jų pasiekimus žino tik būrelis draugų, arba tie, kurie pasinaudojo penkiolikos minučių šlove kokiame nors televizijos projekte. Daugiausia tarp jų yra „dainininkių“, kurios dažniau dainuoja duše, o ne scenoje, antroje vietoje – „dizainerės“, kurios suraukė kokį vieną kitą sijoną kaimynei, toliau – dar negirdėtos aktorės, manekenės ir verslininkės. Bet žinomumui visiškai pakanka, kad jos yra jaunos ir gražios.

Tarkim, Asta Valentaitė, kuri yra nuolat matoma ir kuria žavimasi dėl jos gero skonio ir grožio. O kas žino, ką ji šiaip gyvenime veikia?

Matomiausio žmogaus titulu su Asta gali dalintis ir ponia Rasa Arlauskienė, visada atrodanti nuostabiai (lyg visą dieną skirtų pasiruošimui vakarėliui). Ką žinome apie ją? Turi gražią šeimą ir švenčių organizavimo verslą.

Nauja pastaraisiais metais įsižiebusi vakarėlių žvaigždė – ponia Danguolė Pečiukonytė-Juan Font, save pristatanti menininke ir sėkmingai nutekėjusia moterimi.

Dar viena dažna viešnia – ponia Natalija Martinavičienė iš Kauno, vakarais iš savęs kurianti pribloškiantį senųjų laikų Holivudo divos įvaizdį, o dienomis – blizgius papuošalus.

Apie ponią Ingą Stumbrienę žinome tiek, kad ji – buvusio Prezidento R.Pakso dukra, verslininko žmona ir įspūdingus gimtadienius savo vaikams organizuojanti mama.

Tačiau tų, kurie savo darbais garsina Lietuvą, retai pamatysi viešuose renginiuose.

Tarkim, kokiose dūzgėse rodosi talentingiausias lietuvių akordeonistas Martynas Levickis, įspūdingų fotoalbumų („Neregėta Lietuva“ ir kt.) kūrėjas Marius Jovaiša, „auksinė žuvelė“ plaukikė Rūta Meilutytė, manekenė Eglė Jezepčikaitė, puošianti pasaulio podiumus ir žurnalų viršelius, palangiškis Marius Kavolis, kurio tapytas paveikslas atsirado „Saatchi“ meno kolekcijoje arba Marijonas Mikutavičius, gavęs ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ už tautą vienijančias dainas?

O ką esate girdėję ir kur buvote sutikę jaunus, talentingus, protingus lietuvius, kuriuos žino pasaulis, bet ne Lietuva? Štai tokius, kaip šilutiškis Tadas Kuzmarskis, kuris baigė mokslus JAV ir Didžiojoje Britanijoje, gavo architekto ir dizainerio diplomus, išrado tuščiavidures kamštines banglentes ir futbolo kamuolį su vaizdo kamera (už tai gavo „Kanų liūtų“ apdovanojimą), kuria akinių rėmelius iš senovinės medienos ir teigia, kad svarbiausia gyvenime nebijoti avantiūrų, rizikos ir nesėkmių.

O gatvėje atpažintumėte Aivarą Abromavičių, buvusį Ukrainos ekonomikos ministrą? O Joną Narkeliūną ir Mikalojų Brazdžiūną, fizikos studentus, grįžusius iš ilgos stažuotės NASA? O kaišiadoriškį Tomą Černiauską, britų „Burberry“ mados namuose atsakantį už kostiumų kokybę? O solistę Justiną Gingytę, dainuojančią pasaulio scenose? O Kristiną Armonaitę-Ashton, „Kristina goes West“ prekės ženklo įkūrėją, Pietų Korėjoje parduodančią savo ir kitų Baltijos šalių dizainerių sukurtus drabužius? Miglę Surdokaitę, nustebinusią Londoną 3D spausdinimo technologija kurtais papuošalais?

Šiuos visus žmones vienija tai, kad jie yra jauni ir drąsūs. Nebijo išeiti iš patogumo zonos, ieškoti įdomios ir prasmingos veiklos. Surizikuoti, kad vėliau džiaugtųsi savo žingsniu.

Štai veganiško šokolado gamintoja Milda Daubarė sako: „Kas bus, jei verslas nepasiseks? Esu sveika, mano aplinka sveika – kokių nuostolių galiu patirti? Jei tokių ir turėsiu, atidirbsiu“.

O Mykolas Lepeška, turintis maisto į namus tiekimo firmą, įkūrė tarptautinių profesionalų tinklą „Globalios Lietuvos lyderiai“, kurio tikslas – naudoti emigravusių profesionalų patirtį kuriant geresnę Lietuvą.

Štai dar trisdešimties neturinčios Danutės Rasimavičiūtės CV: bakalauro studijos Danijoje, mainų programa Amerikoje, darbas Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, magistro studijos Pietų Korėjoje, redaktorės pareigos Holivudo žvaigždės Ashtono Kutcherio ir dainininkių Britney Spears bei Nicki Minaj įkurtame portale, o dabar – Lietuva ir veikla technologijų įmonėje. „Lietuvoje vis dėlto yra labai gera, – sako ji. – Čia tokia gera terpė kurti, pradėti savo verslą ir apskritai gyventi“.

Tikrai džiugina, kad jauni žmonės kuria savo gerbūvį jau galvodami ir apie savo šalies ir jos žmonių gerovę. Galima sakyti, kad jiems pasisekė gimti tada, kai jau atsivėrė pasaulis ir kad jie nebebuvo žymimi sovietiniu antspaudu „Neišsišok“. Kad jie jau yra kosmopolitai, laisvi ir drąsūs paukščiai nežinantys, kas yra narvelis.

O mes čia, Lietuvoje, irgi nesnaudėme – poravomės, sukome lizdelius bei gausinome tautą.

Per šį penkmetį susituokė (ir net spėjo ne tik susilaukti atžalų, bet ir išsiskirti) dešimtys žinomų žmonių. Vestuves atšoko dainininkės Džordana Butkutė, Vilija Pilibaitė-Mia, Rūta Ščiogolevaitė ir Evelina Anusauskaitė, krepšininkai Simas Jasaitis, Jonas Valančiūnas, Linas Kleiza, gastronomininkas Liutauras Čeprackas, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, politikai Andrius Šedžius, Erikas Tamašauskas, Antanas Guoga, Arvydas Anušauskas ir Vydas Gedvilas, aktorius Marius Jampolskis, prodiuseriai Egmontas Bžeskas ir Rolandas Skaisgirys, dizainerė Viktorija Jakučinskaitė, pianistė Rūta Rinkevičiūtė, kompozitorius Deividas Zvonkus.

Tačiau penkmečio vestuvėmis be abejonės reiktų vadinti tris šventes – turtingiausio Lietuvos žmogaus Nerijaus Numavičiaus ir Kaetanos Leontjevos, renginių organizatoriaus Jogailos Morkūno ir Indrės Kavaliauskaitės bei dizainerės Ramunės Piekautaitės ir Kęstučio Verslovo.

Netinginiavome ir kurdami grožį. Ypač – madą.

Pastaraisiais metais vos ne kas antras žmogus ėmė skelbtis mados kūrėju. Kažkada buvo madinga būti stilistu, o dabar – dizaineriu. Ir tam, kad pasivadintum dizaineriu, nereikia nei diplomo, nei mokslų, nei patirties. Tereikia sukurpti kokį krepšį, petnešas ar į drabužį nepanašų draiskalą – ir tu jau dizaineris.

Pamėginkite lenkti pirštus skaičiuodami, kiek esate girdėję apie tokius mados namus arba prekių ženklus kaip „2ru2ra”, “Adatytė”, “Kūtvėla”, “Kaste”, “Wear Mad by July”, “V.Desire”, “Oh! Skin”, “Provocateur”, “Native LT”, “Female”, “Womy”, “Gėda pelėda”, “Nympha”, “Nunu”, “Apoteca”, “Inži”, “Mas 924”, „AiMi“, „Vamp“, „D.Efect“… Kiek pirštų užlenkėte?

Galbūt iš kai kurių jų kažkada kažkas ir išaugs, tačiau dauguma niekada nebus verti Juozo ar Ramunės mažojo pirštelio. Todėl ir apmaudu, kad šalia dešimtmečius kuriančių dizainerių, lietuviškos mados grandų, linksniuojami vienadieniai „kūrėjai“. Gal jie ir turi gerų minčių, tačiau neturi kantrybės ilgai ir sunkiai arti tą pačią vagą.

Labiausiai žinomas pasaulyje lietuvių dizaineris Juozas Statkevičius kartą yra pasakęs: „Garsenybės, kilmingų šeimų atstovai, žvaigždžių liaupsės nenukrito man iš dangaus. Iki to buvo 25 metai sunkaus, dažnai nemokamo darbo, reikalaujančio didelių valios pastangų“.

O dabar dvidešimtmetis sukuria linksmus, iškart kaip karštas bandeles išgraibstomus kombinezonus – ir dingsta iš akiračio su visomis savo „šmutkėmis“. Kitas jaunuolis ima megzti peteliškes – ir dingsta. Mados olimpą ketinanti akimirksniu užimti mergaičiukė sukurpia „kolekciją“, parodo ją gražioje vietoje gražiems žmonėms – ir dingsta. Ei, o kur rasti jus ir jūsų šedevrus po metų?

Tada apsisuki ir grįžti prie „senukų“, kurie jau ne vieną dešimtmetį kasmet sukuria net po kelias kolekcijas. Prie tokių, kaip kuklioji Ramunė Piekautaitė ar nekuklusis Juozas Statkevičius. Kaip aštrialiežuvis Aleksandras Pogrebnojus. Kaip savo „Mados infekcijos“ akmenį tempianti Sandra Straukaitė. Kaip Liutauras Salasevičius. Kaip Agnė Kuzmickaitė ar Viktorija Jakučinskaitė, Indrė Dovydėnaitė, Lilija Larionova, Egidijus Rainys, Audronė Bunikienė.

Tad neskubėkite nurašyti senukų. Jie vis dar kruta. Tik ne socialiniuose tinkluose ar dūzgėse juos sutiksi, o filharmonijoje, teatre, parodoje, Vienos baliuje ar Vilniaus klube, Gurmanų gildijoje ar užsienio ambasadų renginiuose.

Ir nepamirškite, kad senukai tyliai į Lietuvą per šiuos metus atvedė tokius pasaulio gigantus kaip IKEA, “Lidl”, H&M, KFC, “Subway”…

Ir gal nesišaipykite, kad jie negyvena feisbuke kaip jaunimėlis. Nes jau ne vienas jaunas žmogus persisotino virtualia erdve ir išeina iš jos.

Man labai patiko dainininkės Dovilės Filmanavičiūtės-Mis Sheep rašinys “Išjunkite man internetą”. Savo kailiu patyrusi anonimų pilamus pamazgų kibirus, ji kviečia nustoti murkdytis virtualios meilės ir neapykantos jūroje. Ir iš naujo atrasti tikrumą – kai žmogus žmogui taria žodžius žvelgdamas tiesiai į akis.

“Išjunkime internetą, – rašo ji. – Be jo muzika kitaip skamba, be jo net ir tas cepelininis dangus atrodo ne toks slegiantis, be jo meilė neatrodo tokia nušlifuota. Pasaulis sukosi be interneto. Suksis be jo ir dar milijardus metų”.

Taigi galima sušukti: “Pasauli, sustok – aš noriu išlipti!” Bet, prisiminus lietuvių liaudies išmintį, kad prieš vėją nepapūsi ir nesustabdysi upės bėgimo (t.y., nei naujų gyvenimo būdo, bendravimo, technologijų etc. madų), gal tiktų vadovautis ir kita išmintimi: jei jau aš turiu važiuoti šiuo traukiniu, tai gal galėčiau bent jau pasirinkti vagoną, į kurį chuliganai neįleidžiami?

 

Čia nebėra vietos senukams (III dalis)

Čia nebėra vietos senukams (II dalis)

Čia nebėra vietos senukams (I dalis)

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: