Išmintingas nuolankumas. Keistas žodžių darinys. Bet šiandien tai tampa labai madinga filosofija. Gausybė „moters magijos“ mokyklų moko moteris lipšnumo, meilumo, pakantumo. Ir nuolankumo. Gal iš tiesų vakarietės moterys prarado gamtos duotą joms dovaną (rytietėms to mokytis net nereikia)? Gal jei mane mama būtų mokiusi ne kovos, o atsitraukimo, gal nebūtų tekę tiek ašaromis laistyti pagalvės po eilinio pralaimėjimo ginant savo tiesą prieš sutuoktinį.
Patylėti, bet nepralaimėti. Nusileisti, bet tik tam, kad išvengtum skausmingos kaktomušos, o vėliau patyliukais atsliūkinti taikos metu ir, kai priešininkas to nesitiki, ramiai laimėti savo.
„Nuolankumas – dvasinė būsena, o žmonės jį supaprastina iki buitinio lygmens – paduoti arbatos, išskalbti kojines. Moteris yra tam, kad patarnautų vyrui, bet ne kojas nuplautų, o tam, kad vyras jaustųsi taip gerai, kad padarytų viską dėl moters ir grąžintų jos pasiaukojimą su kaupu. Taip jau sutvarkyta ir mes to nepakeisime – moteris pirma turi nusileisti“, – yra sakiusi daugelį metų didelėms firmoms vadovavusi Ingrida Gelminauskienė. Ši penkiasdešimtmetė laimingai gyvena savo pirmoje santuokoje.
Žavingoji Izolda Gudelis, kurios moteriška išmintimi žaviuosi nuo pirmųjų mūsų pažinties dienų, kažkada mane pribloškė savo netikėta filosofija – kai ji atvirai pasakė, kad joks nusižeminimas atnešti iš darbo grįžusiam vyrui šlepetes – tai jos padėka jam už suteiktą gražų gyvenimą.
Visada kaltindavau sovietinio auklėjimo moteris, kurios savo kovingumą perduodavo dukroms. Juk tada pagirtina buvo įvaldyti vyriškas profesijas, prakaituoti šalia vyrų tiesiant kelius ar statant namus, o po darbo išlaikyti visus namų kampus. Tai negi tokia supermoteris nevadovaus pijokėliui liurbiui vyrui? Negi jos žodis nebus paskutinis? Jeigu reikia – ir per riksmus, ir per muštynes. Kultūringas bendravimas šeimoje būdavo toks pat retas, kaip ir apelsinai ar konservuoti žirneliai.
Tačiau šiandien kalbu apie sovietmečiu gimusias ir augusias moteris, kurios kažkaip sugebėjo savo šeimose nekartoti tėvų klaidų. Iš kur jos tą sužinojo?
Mano aplinkoje skiriasi trisdešimties nesulaukę žmonės. Nes kovojo už savo tiesas, paskutinį žodį, viršenybę. Vieną savo artimųjų protinau: užsimerk, nusileisk, pratylėk… O ji atsakė tiesiai šviesiai: „Kai būsiu jūsų metų, galbūt taip ir darysiu, bet šiandien nenoriu dirbti dėl santykių. Noriu, kad viskas eitųsi lengvai ir paprastai“.
O gal dėl santykių reikia pradėti dirbti nuo pirmos santuokos dienos?
Tačiau dažna pora, nuskambėjus Mendelsono valsui, atsistoja į kovinę pozą ir pareiškia: bus taip, kaip aš pasakysiu. Ir neužilgo išsiskirsto. Nešdamiesi kuoliukus, kurie turėjo žymėti savas teritorijas ir tiesas.
Gerai: jaunystė – kvailystė. Bet ant to paties grėblio lipame ir antrą, ir trečią kartą. Turbūt gimęs šliaužioti – neskraidys. O tos, kurios gimė su išminties genu, tą grėblį apeis iš tolo.
Išpūtusi akis klausiu draugės, kodėl ji pratylėjo, kai jos vyras malė š…, užgesino, numarino, sudaužė jos puikią idėją. Tris universitetinius išsilavinimus turinti graži ir veikli moteris atsako: „O kam aitrinti situaciją? Po kažkiek laiko grįšiu prie tos pačios temos ir greičiausiai pasieksiu savo. Anuo metu jo nepažeminau įrodinėdama, kad jis nusišneka. Nes tada – konfliktas. O reikia grįžti namo ir toliau gyventi“. Tai ką tu apskritai veiki su tuo durneliu? „Tą durnelį kažkada pasirinkau pati. O dabar auginu su juo vaikus ir saugau šeimą. Kai įsitikinsiu, kad taip daugiau negaliu arba yra kažkas geriau – darysiu sprendimą. Tačiau šiandien…“
Nuolankumas ar išmintis?
Savo laiku Lietuvėlė stebėjosi, kaip milijonieriaus žmonytė nusprendė skirtis ir su vaikais išeiti į niekur. Tiesiog jai buvo per sunku gyventi hareme. O štai kita milijonieriaus žmona derina atostogų grafikus su savo vyro mylima moterimi…
Kiekvienas nusprendžia, kokią naštą gali panešti. Ir ar iš viso verta nešti.
Mano silpnybė – senoviški plėšomi kalendoriai. Tuose lapeliuose pasitaiko itin gerų minčių. Vieną tokį išsitraukiau šiai temai. Teksto autorė Milda Le.
„Dievas sukūrė moterį, kad Adomas nebūtų Žemėje vienišas. Ir nepagailėjo jai gerumo, švelnumo, kantrybės ir atlaidumo. Davė moteriai silpnumą ir stiprybę. Ji turėjo būti gležna ir švelni, o šalia turėti vyrą, kuris ją ir vaikus saugotų, gintų, globotų, o ji savo gerumu ir švelnumu leistų jam pasijusti tikru vyru. Bet kodėl tada Dievas davė moteriai stiprybę? Gal todėl, kad suprato, jog Adomą sukūrė netobulą ir nedavė jam visko, ko reikia, kad jis su moterimi Žemėje galėtų gražiai ir santarvėje gyventi… Taip ir gyvena dabar moteryje dvi – Silpnoji ir Stiprioji. Vyras moterį skaudina, išduoda, palieka ir vėl sugrįžta, o Silpnoji moteris atleidžia. Bet ji kenčia, tik kartais mintyse Dievo paklausia, kodėl tokią sunkią naštą davė jai nešti. Bet ir toliau atleidžia, kol prieina ribą ir supranta, kad norėdama išgyventi turi bėgti, bėgti tolyn nuo vyro ir nuo savo pačios silpnumo ir gerumo. Bet vos tik ji pamėgina tai padaryti, joje prabunda Stiprioji moteris, kuri sako: “Tu esi stipri, tu turi saugoti šeimą, tu turi kurti jaukius namus, kad tavo vaikai būtų laimingi, tu negali pabėgti“. Ir silpnoji moteris pasiduoda – atleidžia ir dalija gerumą, užmiršdama save. O vakarais, kai niekas nemato, šluosto ašaras. Ašaras, kurias Dievas kartu su stiprybe jai davė, kad nors kiek lengviau būtų…“
Tokia turėjo būti graži mano rašinio pabaiga. Bet Silpnoji moteris manyje yra vis dar pernelyg silpna, nes Stiprioji klausia: o kuo tas vyras pranašesnis už mane, kad aš turėčiau jam nusileisti?
Mano išmintingoji bičiulė Ramunė kažkada pacitavo a la tyrimų rezultatus apie darnią šeimą – ko reikia vyrui ir ko reikia moteriai, kad jiedu jaustųsi laimingi. Prisimenu tik pirmus punktus. Moteris bus laiminga ir padarys bet ką dėl vyro, jeigu JI JĮ GERBS. O vyrui pirmiausia reikia jį suprantančios ir besąlygiškai palaikančios moters.
Išsiverčiau.
Ditirambus vyrui gieda kas? Perkama moteris. Nes žmona gali tik su kočėlu pagainioti vyrą už ne vietoje pastatytas jo kojines.
Moteriai nieko nėra žeminančio, jei ji tai daro GERBIAMAM vyrui.
Ar ne čia glūdi esmė?
Kiek kartų esu užsiputojusi girdėdama, kaip mano bičiulės liaupsina savo vyrus: jis man nupirko kailinius, išvežė į kelionę, pastatė namą… Tik už visa tai buvo sumokėta iš tavo sąskaitos? Nes tas nevykėlis ar narcizas niekuo nepapildo šeimos biudžeto. Gerai, galiu jį nepelnytai girti, tačiau ar dėl to jis imsi kažko, kas pagražintų ir palengvintų jo moters gyvenimą?
Sakoma: jei dešimtkart pavadinsi žmogų kiaule, jis pradės kriuksėti. O jei šimtąkart pavadinsi jį milijonieriumi – jis pradės dėti auksinius kiaušinius?
Mums visiems reikia pagyrimo. Paprasto AČIŪ. Palaikymo. Padrąsinimo. Bet ne suvaidinto, o tikro. Tebūnie – šiek tiek su avansu.
Laukiame ne priekaištų, o ramybės ir paskatinimo.
Tą gali padaryti tik išmintingas žmogus. Išmintinga moteris.
Kai savo draugo paklausiau, kam jam reikalingos liaupsės iš perkamos moters – jis juk puikiausiai suvokia, kad nėra nei sekso gigantas, nei Apolonas, nei genijus – atsakė: “Net jei tai ir netiesa, man ji malonesnė, negu žmonos tiesa dėl mano trūkumų”.
Todėl eisiu pamąstyti, kaip būti išmintingai nuolankia žmona. Nepriekaištauti, kodėl taip vėlai grįžo ar vis dar nepadarė to, ką seniausiai žadėjo, o rasti bent mažytę priežastį, už ką jį pagirti. Ir gal net atnešti šlepetes. Nes atsidėkodamas jis man galbūt pateiks malonią staigmeną…