Socialiniai tinklai – ne vien kanalizacijos vamzdis. Juose apstu ir protingos informacijos, ir protingų, mandagių, kultūringų, santūrių įtakingųjų. Viena iš tokių – Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė, turinti per 81 tūkstantį sekėjų.
Pokalbio pradžioje ji beveik atsako į visus mano dar neužduotus klausimus viena angliška fraze: “Stop making stupid people famous” (Nedarykite kvailių įžymybėmis).
“Daug šiandienos įtakingųjų yra nesektini pavyzdžiai. Nes kultūros stoka, atrodo, netūrėtų būti sektina. Tačiau jie nelenda į jūsų namus. Jūs juos sekate”, – sako Indrė.
Tad kalbamės apie tuos mūsų įtakinguosius. Iš kur jie randasi? Kodėl chamiškumas ir vulgarumas tūkstančiams žmonių atrodo ne smerktinas, o gero tono ženklas? Kodėl jie sekami, o ne ignoruojami? Kodėl jų nuomonės klausomasi?
– Visais laikais buvo ikonų. Visada buvo žmonių, kurie diktavo madą, kurie darė visuomenei įtaką savo išvaizda ar elgsena. Tarkim, JAV prezidento žmona Jacqueline Kennedy, aktorė Audrey Hepburn, divos Bianca Jagger, Jerry Hall, Grace Kelly. Bet buvo ir menininkas Andy Warholas. Aš jį ir jo kūrybą tikrai labai mėgstu, bet ar jis yra sektinas pavyzdys? Ar jis yra ikona? Ar jis elgėsi taip, kaip norėtume, kad padori visuomenė elgtųsi? Jo kūryba ir gyvenimo būdas su narkotikais ir orgijomis daugelį šokiruodavo, bet jį stebėjo. Šiandienos kalba – jį sekė.
Taigi keičiasi tik platforma, ant kurios tie įtakotojai pasireiškia. Jei anksčiau tai būdavo filmai ar žurnalai, laikraščiai ar knygos, tai dabar yra internetinė erdvė. Ji leidžia pateikti gausybę informacijos. Skirtingai negu anksčiau spauda, kuri nebuvo guminė, todėl redaktoriai privalėjo išfiltruoti informaciją pagal savo moralę ar skonį. Taip jie kūrė žvaigždes.
O dabar informacija pateikiama pagal tai, kiek ji gali susirinkti “klikų”. Be to, teisingas žmogus nebestebina. Reikia tokio, kuris šokiruotų.
– Todėl ir atsiranda tokios kaip Kardašianų šeimynėlės, kurių vizitinė kortelė – šokiruojantis atvirumas, nuogumas, intymumas, nesibaigianti provokacija?
– Na, o mes turėjome “Akvariumą” ir kitus realybės šou. Kodėl tokie šiandien “nebeveža”? Nes visi leidžia savo slaptą gyvenimą stebėti instagrame ar feisbuke. Nebereikia žiūrėti pro rakto skylutę. O visuomenei tai galimybė pasijuokti iš jų kvailų juokelių, apkalbėti jų buitį, kasdienybę.
– Tai visuomenė irgi durnėja?
– Ne, protinga visuomenė niekur nedingo. Tik protingus seka daug mažiau žmonių. Kažkada A.Warholas pasakė: “Aš niekada neskaitau – aš tik žiūriu paveikslėlius”. O juk tai yra žodžiai apie mūsų šiandieninę visuomenę. Mes mėgstame paveikslėlius labiau negu tekstą.
– O tu pati skaitai žurnalus?
– Skaitau ar praverčiu? Beveik ne. Viskas, kas man įdomu, yra virtualioje erdvėje.
– Kažkada esi sakiusi, kad popierinė spauda neišnyks. Bent jau tokie žurnalai kaip “Vogue”.
– Norėčiau tuo tikėti. Bet spauda skirta daug laiko turintiems žmonėms. Tie, kurie turi laiko eiti jos nusipirkti, o paskui, patogiai įsitaisius, ramiai perskaityti. O kur dabar to laiko rasti įtemptą dienotvarkę turinčiam žmogui? Kol sėdi prie gydytojo kabineto? Tarp susitikimų? Aš grįžusi namo viską išjungiu. Ir, užuot skaičiusi “Vogue”, geriau pažaisiu su vaiku.
– O kaip tu įsipainiojai į tuos socialinius tinklus? Šiandien esi viena įtakingiausių moterų virtualioje erdvėje, turinti dešimtis tūkstančių sekėjų.
– Atėjimas į televiziją ir buvo tas įsijungimas į viešą erdvę.
“Šok su manimi” projektas, 2014-ieji, reikia kiekvienai laidai pasipuošti. O kas imsis tau padėti, jei esi nežinomas veidas, jei negali reklamuoti kūrėjo. Visada prisiminsiu tuos žmones, kurie manimi patikėjo. Pirmoji – kaunietė Eva Mankus, paskui – Ramunė Piekautaitė ir Juozas Statkevičius. Tada ir supratau, kad turiu kurti savo žinomumą. Tam puikiai tinka socialiniai tinklai.
Savo paskyroje gali pasakyti tai, ko neparodė ar neparašė arba ne taip, kaip tu norėtum. Gali pats prisidėti prie savo įvaizdžio formavimo. Jei esi matomas žmogus, privalai ir pats apie save pasisakyti. Nes jei visai tylėsi, galbūt susiformuos apie tave tokia nuomonė, kuri tau ne prie širdies. Tarkim, gražutė mergaitė, kuri tik klapsi blakstienomis ir gražiai rengiasi. Atrodysi labai paviršutiniška. O čia gali papasakoti, kuo domiesi, kaip gyveni.
Tik reikia susigalvoti savo viziją, ką norėtum pasakyti žmonėms, ir eiti ta linkme. Štai, Orijus Gasanovas kalba apie emigrantus, Beata Nicholson – apie maistą. Mano niša – jauna mama, kuri rūpinasi ir savo buitimi, ir išvaizda, ir vidumi, ir dalyvauja visuomeniniame gyvenime, socialiniuose projektuose. Tik tos žinutės visuomenei turi būti pozityvios. Žinau, kad šokiruodama pelnyčiau daugiau sekėjų. Arba itin viešindama savo gyvenimą. O kas dabar ką nors žino apie mano tikrą asmeninį gyvenimą?
– Sakoma, kad bet kokia reklama yra reklama. Net jeigu tai yra antireklama. O kodėl tu nesielgi taip, kaip kiti influenceriai? Kodėl tu nesinaudoji šokiruojančiu atvirumu dėl sekėjų gausinimo? Kodėl savo “postuose” nenaudoji riebių žodelių, nesidalini pikantiškomis asmenukėmis?
– Aš ne taip auklėta. Ir nenoriu, kad mano vaikai kada nors galėtų apie mane pasiskaityti to pigaus atvirumo. Tas, kas patenka į internetą, jame lieka visam laikui. Gali ištrinti nuo savo sienos, bet ne iš interneto. Čia ne laikraštis, kurį gali sudeginti.
Nenorėčiau komentuoti kitų įtakingųjų veiklos. Nenorėčiau, ir kad mane apkalbinėtų. Geriau kartais pabūsiu truputį nuobodi, negu netaktiška, įžeidi, apkalbų objektu Aš nekritikuoju kitų žmonių, nes manau, kad neturiu tam teisės, todėl ir nesidrabstau komentarais. Vadovaujuosi posakiu: nedaryk to kitam, kas tau pačiam nepatiktų.
– Pritariu tavo minčiai. Tačiau vis tiek priekabiauju: o kam tokių nekultūringų veikėjų mums reikia? Anksčiau būdavo stebimi ir sekami žmonės, kažką gyvenime nuveikę. Politikai, verslininkai, menininkai…
– Todėl, kad šiandieniniai greitai susikramto. Juk dabar yra greita mada, greitas maistas, greita šlovė. Penkiolikos minučių šlovė. Kitas dalykas – šiandien visi yra rašytojai. Vieni leidžia knygas, kiti rašo “man liūdna”.
– Tai kas gi tavo akimis pasikeitė Lietuvos grietinėlėje per tuos penkerius metus?
– Elitas. Ir jeigu pakeistume šį žodį į “išrinktieji”, viskas taptų aišku. Gal tik neaišku, kas juos išrinko. Išrinko žmonės savo “klikais”. Renginių organizatoriai šiandien kviečia tuos, paskui kuriuos atbėgs žiniasklaida, o portalai mato, kokie žmonės, renginiai labiausiai “laikinami”, prie kokio rašinio ilgiau pasėdima. Toks tas gyvenimas: visi kažką keikiam, bet visi kažką sekam.
Fotografas Gediminas Žilinskas @gediminas_zilinskas
→ Čia nebėra vietos senukams (I dalis)