„Jūsų sūnaus galvos trauma pasirodė sunkesnė, negu manėme, – nuliūdino po operacijos sveikstančio vaikino tėvus amerikiečių medikai. Ir paaiškino: – Paprašėme jo nupiešti savo namą, o jis nupiešė kažkokius rūmus“.
Išvada tikrai skambėtų liūdnai, jei vaikinas nebūtų… Džodhpuro (Indija) maharadžos sūnus Shivrajus Singhas. Jis nuoširdžiai piešė savo „namą“, bet gydytojai nežinojo, kas yra tas jų pacientas.
Šią vos ne anekdotinę istoriją man papasakojo maharadžiuko pusbrolis radža Nikhilendra Singhas. Papasakojo ir kitą.
Shivrajus studijavo Londone ir atostogų pas save pasikvietė moksladraugius. Pavargę po kelionės svečiai norėjo kuo greičiau pasiekti poilsio vietą. Bet kai pamatė, kad šeimininkas suka į kažkokius rūmus, ėmė maldauti: „Atidėkime muziejus kitai dienai – greičiau į namus ir į lovą“. Vargšas maharadžiukas – jam teko teisintis, kad tas muziejus ir yra jo gyvenamasis namukas!
Tas namukas – “Umaid Bhawan Palace” – yra viena didžiausių pasaulyje privačių rezidencijų, priklausančių karališkajai Džodhpuro šeimai. Per 11 hektarų teritorijos užimanti rezidencija turi 347 kambarius, iš kurių 64 prieš penkioliką metų buvo paskirti viešbučiui. Taip šie rūmai tapo prieinami ir turistams.
Šiaip jau keistai turėtų jaustis kiekvienas šeimininkas matydamas, kaip po jo giminės namus slampinėja nepažįstamieji. Tačiau tai mažesnė blogybė, negu išvis prarasti namus. O su tokia realybe Indijos turtingieji susidūrė, kai šalį ėmė valdyti socialistė Indira Gandhi: iš jų buvo atimti titulai, privilegijos, tad daugeliui tapo riesta ir su turtais. Vienas iš išsigelbėjimų tapo “įdarbinti” savo rūmus, paverčiant juos muziejais ir viešbučiais.
Bet, kaip sako radža Nikhilendra, penkių žvaigždučių “Umaid Bhawan Palace” viešbutis vos padengia rūmų elektros sąnaudas…
Tačiau jis gana linksmai pasakoja apie čia prabėgusius jo vaikystės metus, kai su pusbroliu maharadža Shivrajumi žaidė slėpynių ar slapčia stebėdavo indų aukštuomenės puotas.
Vakarieniaujame viename iš rūmų restoranų. Šioje salėje kažkada stovėjo ilgiausias stalas, prie kurio susėsdavo plati giminė. Dabar sėdime prie vieno iš daugybės staliukų kartu su viešbučio svečiais. Stringa man kąsnis kažkodėl… Gal kad labai aštrus?
Vaikštome po 1943 metais maharadžos Umaido Singho baigtus statyti auksinio smiltainio rūmus, apžiūrinėjame medžioklės trofėjus ir meno kūrinius, užsukame į skirtingos tematikos poilsio kambarius, vis prasilenkdami su turistais. O jie čia jaučiasi puikiai. Juk gali mėgautis lauko ir vidaus baseinais, 6 teniso ir skvošo aikštėmis, leisti laiką soduose ar prašmatniame SPA, sporto salėse ar muziejuje.
Juk tikrai nuotaika negali būti prasta, kai svečiuojiesi maharadžos rūmuose ir turi daugybę galimybių kasdien jį sutikti ir gal net paplekšnoti per petį.
Photos by Giedrė Šerpytienė
