Negi vienintelė diena prisiminti brangiausius žmones – Kalėdos?

Negi vienintelė diena prisiminti brangiausius žmones – Kalėdos?

Kuo panašios Kalėdų šventės ir Vėlinės? Ta pačia masine psichoze: visa Lietuva lapkričio pradžioje prisimena, kad turi numirėlių, o gruodžio pabaigoje – kad turi gyvųjų, kuriems reikia supirkti dovanėlių. Tad ir užtvindo nepravažiuojamu srautu gatves ir keliukus.

Žmonės, o ką jūs veikėte visus metus?

Kiek kartų per tuos metus prisiminėte savo numirėlius, kuriuos aplankote tik kartą tam, kad nuravėtumėt kapus ir paliktumėt žvakelę? Ir kas trukdo pagalvoti apie dovanėlę po eglute visus dvylika mėnesių?

Netrukus sėsimės prie šventinio stalo su tais, kuriuos mylime. Su tais, kurie mums brangūs. Ir kuriems mes esame brangūs. O ką pasakysime vieni kitiems?

Kad visus metus neturėjome laiko lygiai taip pat susėsti prie vieno stalo? Kad neturėjome, apie ką pasikalbėti? O dabar jau turėsime?

Kažin… Kažin ar tą šventinį vakarą sustosime skubėję, sustosime galvoti apie nenudirbtus darbus ir neištesėtus pažadus kažkam. Bet tik ne tiems, kurie tą akimirką bus šalia mūsų.

Juk būtent patiems artimiausiems ir pristinga mūsų dėmesio. Juk kaip tik savo brangiausiuosius skriaudžiame nerasdami dalelės savo brangaus laiko pasikalbėti, pasakyti šiltą žodį, tiesiog tylomis išklausyti. Galvojame: su saviškiu galėsiu tai atlikti ir kitą kartą, o štai svetimas juk nepalauks.

Sustokim. Bent kartą per metus. Ir, nors esame didžiuliai šykštuoliai, pasirausę savo lobių skrynioje ištraukime iš jos kelias brangenybes – valandėlę dėmesio ir gerą žodį. Ir padovanokime savo artimiesiems. Juk gyvenimas – lyg gėlė, kurią gali sukurti tik Dievas, tačiau ją nuskinti ar sutrypti – bet kas. O kas gali mums padėti tą gėlę apsaugoti? Mūsų artimiausieji. Mūsų brangiausieji. Tie, su kuriais skubame pasidalinti savo bėda, o ne laime. Tačiau tikrąją laimę galima pajusti tada, kai ja daliniesi. Nes laimė – kaip kvepalai, kurių negali išpilti ant kitų, bent keliais lašeliais neaplaistęs ir savęs.

Savo senuose užrašuose radau kažkieno išmintį. „Skaičiuojame, Laike, tave kaip išmanome. Kas pagal laikrodžius, kas pagal širdies plakimą. Kiti dar kitaip. Kepurnėjamės tavyje siekdami nepasiekiamo tikslo – pilnatvės. Švaistom dešimtmečius lyg išdidūs švaistūnai ir griebiamės už galvų kaip vargšai šykštuoliai – kiek daug išbyrėjo sekundžių, kiek daug! Taip ir praeina gyvenimas“.

Negailėkime savo sekundžių savo artimiausiems.

Gražių jums švenčių. Jums ir jūsų brangiausiems.

%d bloggers like this: