Padariau nuodėmę. Moterišką. Bet pirmąkart dėl to neatgailauju. Keistoka…
Nusipirkau brangų paltą. Brangesnį, negu kainuos mano baldų pervilkimas. Tad baldai ar paltas? Tik svarsčiau „pirkti-nepirkti“ vos keletą minučių. Skirtingai, negu tas mindžiukavimas trukdavo dienas ar net metus. Dabar tik apsidžiaugiau: pagaliau tapau moterimi. Iš didžiosios raidės.
O toks mąstymo lūžis savo dienos laukė daugiau negu dešimtmetį. Gal net nuo tos istorijos, kuri nutiko Londone „Harrod‘s“ parduotuvėje, į kurią užsukau su tuometine kolege, o šiandien – garsiausia šalies rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
Pavaikštinėjus po parduotuvę įstringu prie „Prada“ rankinės. Seniai ją buvau nužiūrėjusi, bet vis nesiryždavau pirkti. Brangu ir dabar. Gal nereikia išlaidauti?
„Kiek dar trypčiosi? – bamba ji man už nugaros. – Čia gi ne rizikingiausia gyvenimo investicija su paskutiniais pinigėliais. Dividendų nesulauksi“.
„Negaliu, – mykiu, – už tuos pinigus gal geriau šviestuvus namams nupirksiu“.
Kristina supyksta: „Ar šviestuvai tau suteiks daugiau malonumo, ar svajonių rankinė?“.
Na, nežinau… Ir tempiu savo kūną kuo toliau nuo tos pagundos. O ji iš paskos toliau burbuliuoja: „Ką žinai – gal tau po mėnesio plyta nukris ant galvos, ir iškeliausi Anapilin taip ir nepasidžiaugusi nei rankine, kurią gali nuskinti dabar, nei šviestuvais, kurie atkeliaus tau jau atšąlus. Pagaliau – moteris tu ar ne?“.
Kol svarstau, moteris aš ar ne, mane aplenkia pagyvenusi ponia, nešina pirkinių maišais su garsiausių firmų pavadinimais ir… slysteli bei išsitiesia ant marmuro grindų. Mudvi suakmenėjame, nes ponia nerodo jokių gyvybės ženklų. Žiopliai apspinta ją, tačiau niekas neliečia (pasirodo, netinkamai suteikęs pirmąją pagalbą asmuo gali būti apkaltintas).
Slenku nuo tysančios ponios ir galvoju: „Moteris aš ar ne? Ta ponia labiau moteris negu aš, o štai – ar spėjo pasidžiaugti savo pirkiniais?“. Bet tikra moteris būtų susimąsčiusi po tokio vaizdelio ir nupėdinusi pirkti savosios rankinės. Gal nors keletą minučių džiaugsmo patirtų…
Bet gi man nuo vaikystės buvo kalama – taupyk! Galvok pirmiausia apie namus, vaikus, vyrą, juodą dieną… Ir lyg anekdotai keliaudavo istorijos apie slaves moteris, kurios tokių pamokymų turbūt nebuvo girdėjusios. Prisimenu, mama su draugėmis stebėjosi, kaip Marina, nusipirkusi pirmųjų braškių, pasidarė iš jų… veido kaukę, o vaikai laukė, kol galės ją nulaižyti! O štai Nataša, kuri pasipuikavo nauju lūpdažiu, nepajėgė suprasti bendradarbių klausimo, ką valgys šeima, jei iki algos liko dar pora dienų. „Šeima kaip nors ištemps, o aš nedažytomis lūpomis?!.“ – išpūtė akis Nataša.
Ech, visada gailėjausi, kad neturėjau tokių draugių slavių. Tik taupumo išmokytas lietuves… Tai kaip man dabar pirkti „Prada“ vietoj šviestuvų???
Ir tada Kristina sako: „Tikra moteris net nesvarstytų, ką jai pirkti, nes šviestuvų problemą ji jau seniai būtų užkrovusi vyrui, o sau pasilikusi mažesnę problemėlę – kokios gi spalvos tą rankinę išsirinkti?“.
Tąkart rankinės taip ir nenusipirkau. Bet šiandien klausimėlis „baldai ar paltas“ greitai buvo išspręstas. Tačiau iškilo naujas! Po to, kai nusipirkau žurnalą apie turtingiausius Lietuvos žmones, kuriame perskaičiau, kad, būnant stiliste, iš „santykių“ galima apturėti 10 milijonų eurų turto…
Ką aš veikiau savo penkiasdešimt metų???