Kaip išeiti iš komforto zonos? Tokia tema klausausi paskaitos moterų klube. Lektorė – vos keliasdešimties metų mergina, klausytojos – jos mamos amžiaus. Valandą laiko ji entuziastingai pasakoja, kaip su kuprine ant pečių keliavo po Azijos šalis, ilgai komentuoja kiekvieną kelionės nuotrauką ir primygtinai aiškina, koks kaifas yra viską mesti ir iškeliauti, kur akys veda. Išeiti iš savosios komforto zonos, išsilaisvinti, išsivalyti galvą ir sielą, užaštrinti savo jutimus, patirti naujų įspūdžių.
Viena moteris neištveria: „O kodėl aš turėčiau išeiti iš savo komforto zonos? Man joje visai gera. O visa tai pamatyti galiu atskridusi lėktuvu ir apsinakvojusi gerame viešbutyje“.
Mergaičiukė neturi atsakymo. Veblena, kad taip daro daugelis jaunų žmonių, norinčių pažinti save ir pasaulį, neapkerpėti buityje ir kasdienybės rutinoje. Ji nesupranta „mamų“, o šitos – jos.
Kartų skirtumai…
Mums sunku suprasti Z kartą. Net ir Y nelabai telpa į mūsų standartus. Mus glumina jų atsakomybės ir pareigos jausmo neturėjimas, gyvenimas šia diena be prisirišimo ir įsipareigojimų. Tokie šokliukai žiogeliai, pradainavę vasarą ir negalvojantys apie žiemą. Reikalauja apdovanojimų ir įvertinimų už kažką. Už tai, kad jie yra tiesiog faini.
Darbdaviai šoka ir dainuoja apie juos, kuria pamąstymo ir atsipalaidavimo zonas ofisuose, kabina supuokles ir spaudžia želmenų kokteilius… Kad tik jauniesiems genijams būtų patogu mąstyti. O jie be jokių skrupulų apsisuka ant kulno ir iškeliauja ieškoti savęs.
Taip, jie turi pranašumų prieš tėvų ir senelių kartą. Jie – pasaulio piliečiai, nebijantys permainų, įvaldę užsienio kalbas ir IT naujienas, greiti, pagaulūs, drąsūs. Mokslo diplomas? Karjera? Savas būstas? Pensija? Apie ką čia senoliai kalba? Jie neturi ko prarasti. Nes nieko dar nėra sukūrę.
O vyresnė karta turi. Tą, ką susikūrė savo kasdieniniu sunkiu darbu. Todėl ir bijo to netekti. Bijo rizikuoti. Todėl mindžiukuoja prieš priimdami sprendimą kažką keisti. Sveria, skaičiuoja… Ir lieka prie to paties. Nes taip – saugiau.
Ir nesvarbu, ar tai būtų susiję su darbu, ar su šeima, ar su santykiais, ar su pačiu savimi. Sugriauti gali greitai, o pastatyti iš naujo ar beužteks jėgų ir laiko? Bijome suklysti, pralošti ir likti kaip ta senutė prie suskilusios geldos. Bijome bėgti paskui svajonę. Net bijome svajoti.
Apie tokias baimes „Alchemike“ rašė P.Coelhas. „Žmonių širdys. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba kad nesugebės jų realizuoti. Mes, širdys, stingstame vien nuo minties apie amžinai prarandamą meilę, apie galėjusias būti nuostabias, tačiau niekada nebūsiančias akimirkas, apie galėjusius būti surastus, tačiau amžinai liksiančius palaidotus smėlyje lobius“.
Nors gal čia kaltas ne vien amžius?
Dar neturėdama trisdešimties su drauge narpliojome egzistencinį klausimą, ar gyvenime rinkčiausi degti, ar smilkti. Pasirinkau smilkti. Ir šiandien pasirinkčiau tą patį. Nes gyvenimas man vis tiek pakišo galimybę degti, todėl žinau, kaip skauda nudegusi širdis. Nenoriu rizikuoti. Esu bailė ir apsidraudėlė. Tokia, kokios yra dauguma mano vienmečių.
Štai ir šiandien galiu surizikuoti ir eiti per plikšalą pasimėgauti miestu. Tačiau dabar paslydusi beveik visada nukrentu ir ką nors susilaužau. Todėl geriau pasimėgausi apšarmojusiu miestu pro langą. Su rytinės kavos puodeliu.
O jaunimas tegul slydinėja. Nes jie paslydę atsikels, pasitrins mėlynę ir nueis savais keliais gavę nemokamą atsargumo pamokėlę. Gi aš šliaušiu į traumatologinį. Tad atsisakau aštrių pojūčių ir lieku savo komforto zonoje. O su savo traumatologu geriau susitiksiu vakarienės.