Kas ta Ponia?

“Ponia? Kokia tu ponia? Tu — tarnaitė“, — skelia man antausį mylimas draugas Aleksandras.

Pasakoju jam apie savo pasikeitusį gyvenimą: prieš septynerius metus išėjau į “užtarnautą pensiją“ po daugiau negu dvidešimties metų darbo, iš kurių didžiąją dalį praleidau “Lietuvos ryte“ ir jo “Stiliuje“, o dabar esu tiesiog ponia. Na, gerai, jei jau nepatinka “ponia“, tada esu “nenusivylusi namų šeimininkė“.

“Cha cha — tu esi tarnaitė, — vis tiek savo laikosi Aleksas. — Iš pagarbos savo tarnaitę aš irgi vadinu namų šeimininke“.

Nenusileidžiu: aš turiu tarnaitę, kuri tvarko mano namus ir skalbinius, turiu baseinininką, sodininką, ekonomę… Todėl esu ponia.

Aleksas mane nokautuoja: “Ponia gali vadintis tik ta, kuriai už nugaros stovi kilminga ir turtinga giminė su savo titulais, herbais, dvarais ir turtais. Arba jei pati turi tokią sąskaitą banke, kuri tau leidžia gyventi be jokios baimės dėl rytojaus. Tiesiog mėgautis gyvenimu taip, kaip patinka. Nepriklausyti nuo kito žmogaus pinigų. Būti laisva“.

Čia jau nebeturiu, ką atsakyti. Taip, viso to neturiu. Manęs su vyru nesieja net kartu užgyventas kapitalas. Tik pasižadėjimas “ir varge, ir džiaugsme, kol mirtis mus išskirs“.

Gerbiu Aleksandrą už jo tiesmukumą, cinizmą, atvirumą. Gerbiu už jo patirtis gyvenime, kurios leidžia jam į akis sakyti nepatogią tiesą. Už jo kelyje sutiktus ypatingus žmones, kurie tikrai gyvena kitokį gyvenimą negu lietuviai. Jeigu aš, kaip jis, būčiau laiką leidusi su mėlynojo kraujo atstovais, pasaulinio garso žvaigždėmis ir šiaip kilmingais žmonėmis, gal ir galėčiau ginčytis, bet dabar belieka sutikti su jo mintimis.

Negaliu joms prieštarauti įsivaizduodama, kaip kokia nors prancūzų ar anglų aristokratė išeina iš savo pilies ravėti savo gėlyno ar šukuoti savo žirgų. Nes jai patinka tai daryti pačiai. Su varganais drabužiais ir guminiais batais. Nes jai nusispjaut, kaip ji savo ūkyje atrodo. O vakare ji sėda su savo vyru prie šeimos sidabru dekoruoto antikvarinio stalo. Jei reikia eiti į žmones, jai pakanka atidaryti savo papuošalų skrynelę, kurioje guli didžiulių brilijantų vėrinys, paveldėtas iš prosenelės, ir juos užsisegusi ji akimirksniu pranoks bet kokią naująją turtuolę.

Visa tai plius aplinkui plytinčios žemės ir giminės valdomi verslai leidžia jai bet kada pasakyti “sudie“ savo sutuoktiniui ar pabodusiai kasdienybei.

Tokia moteris paprasčiausiai turi stuburą. Ir pagrindą po kojomis, kuris jai leidžia būti savimi. Gyventi laisvai. Nesitaikstant su niekuo ir prie nieko. Nesibaiminant, o kas bus su manimi, jei liksiu viena. Taip, ji yra ir liks tikra ponia.

Kaip yra sakiusi istorikė Tamara Bairašauskaitė, “tam, kad suformuotų savo poziciją gyvenime ir jame jaustųsi orus, žmogui reikia į kažką atsiremti“. O tas “kažkas“ gali būti ir pasiturinti giminė, ir paties susikurta gerovė. Bet kuriuo atveju — pinigai. Nes pinigai, pasak vieno klasiko, tai iš aukso nukalta laisvė. Laisvė būti savimi. O jei to neturi? Nebegali vadintis ponia? Gali. Svarbu, kuo pati jautiesi. Ir kuo tave laiko tavo aplinka ar pasaulis.

Prisiminkime istorijas apie itin kilmingų ir turtingų šeimų palikuones, kurios pasaulį juokina savo negražiais poelgiais. Tokios moters niekaip nepavadinsi ponia, dama ar ledi. Ir prisiminkime mūsų “smetonines” ponias, kurios buvo lyg vyro papuošalas. Nepaisant to, jog pati gal nė skatiko nebuvo gyvenime užsidirbusi. Jog neturėjo paveldėjusi dvarų. Ji tiesiog buvo ponia, mylima ir gerbiama.

Štai tas stebuklingas žodis “pagarba“. Manau, kad pagarba labiau negu turtai leidžia moteriai jaustis ponia. Pažįstu ne vieną turtingos šeimos dukrą, kurią vyras laiko šiukšle. Net nepaisydamas, jog jo šeimos gerbūvį sukūrė jos tėvai. Pažįstu ne vieną šeimą, kurioje vyras su savo žmona elgiasi lyg su karaliene, o ji skamba kaip tuščias puodas. “Prastuškė”. Ne ponia.

Tad reikia ir pagarbos sau. Ir moteriai tas savivertės pajautimas, pagarba savo asmeniui yra gal net svarbiausias dalykas. Stuburas, leidžiantis būti oria ponia. Kažin, ar tokią moterį galėtų žeminti jos vyras. Ir ar ji tą pakęstų.

Pavargusi narplioti šį lingvistinį-filosofinį raizginį vienos savo draugės, ponios-tarnaitės-namų šeimininkės, kuriai gyvenime visada viskas yra aišku ir paprasta, paklausiau: kaip ji prisistato nepažįstamiesiems. Atsakymas: “Esu choreografė, bet šiuo metu pagal profesiją nedirbu“. Galimas ir toks variantas. Bet aš jo pastaruoju metu nenaudojau. Mėgstu prisitatyti tiesiog ponia. Tačiau mane galima vadinti visaip.

Tarnaite? Nesupyksiu. Juk tarnauju savo vyrui, tik jis moka man kur kas didesnę algą negu buvę darbdaviai. O ir visos tarnautojos, dirbančios valstybinėse ar privačiose įmonėse, yra tarnaitės. Tai čia gi tik žodžių žaismas. Aš esu UAB “Šeima“ tarnautoja-tarnaitė.

Namų šeimininkė? Tebūnie. Namai su savo ūkiu beveik šimtu procentų gula ant mano pečių. Juose esu ir direktorė (samdau reikalingus darbuotojus reikalingiems darbams), ir juodadarbė (iš tiesų man labai patinka kišti rankas į žemę, sodinti ir puoselėti gėles, sėti visokius augaliukus, kurie retai kada išdygsta…).

Ponia? Man tai labiausiai patinka. Nes šią akimirką taip ir jaučiuosi. Ir tikiuosi taip jaustis rytoj. Nors mano sąskaita per naktį nepapilnės. Ir netikėto palikimo negausiu. Bet viliuosi, kad ir rytoj vyras, kaip įprasta, nepamirš pasakyti įprastos frazės “mano ponia“.

P.S. Šį rašinį sudriožiau tą dieną, kai plėšomo kalendoriaus lapelyje perskaičiau Paulo Gauguino frazę: “Didžiausias iššūkis gyvenime yra įveikti savo paties nusistatytas ribas ir eiti taip toli, kaip niekada nebūtum nė svajojęs“.

Tai man buvo spyris į užpakalį baigti atsikalbinėti, kad niekam neįdomi mano rašliava, kad nenoriu būti dar viena grafomanė, vagianti savo nesąmonėmis iš žmonių jų laiką ir pinigus, o tiesiog nuo kažko pradėti ir surizikuoti kažką sukurti — gal savo tinklapį, gal knygą, o gal nors kasdieninę rutiną “mielas mano dienorašti, noriu tau papasakoti“. Pirmyn.