Berniukas-žaisliukas – madingiausias ponių aksesuaras

Lyg negana būtų koronaviruso, kuriam ypač neatsparūs vyresni žmonės, brandžias moteris ėmė pulti kitas virusas – meilė vaikinams. Šiandien tai tapo viena populiariausių saloninių pašnekesių temų. Nors, regis, nieko čia naujo: ir koronavirusas yra toks pat gripas tik „paturbintas“, ir meilė jaunesniam žinoma nuo senų senovės, bet šiandien Lietuvoje ji įgijo naują atspalvį – socialiai stipri moteris nusiperka berniuką-žaisliuką ir taip pradeda atiminėti turtingų pagyvenusių vyrų turėtą monopolinę teisę įsigyti mergytę-lėlytę.

Galima tai vadinti kone revoliuciniu perversmu, nes taip pradėti klibinti įprasti dvigubi standartai: kas leidžiama vyrui – neleidžiama moteriai.

Berniukai-žaisliukai egzistavo visais laikais, tačiau, kadangi stiprių moterų visada buvo itin mažai, tai ir tokie santykiai netapo dažnu nutikimu. O ir tie reti atvejai būdavo priimami su kreiva šypsenėle. Štai dvidešimtmečio Haroldo ir aštuoniasdešimtmetės Modės meilės istorija buvo daugybę kartų statyta pasaulio teatro scenose kaip kovos už laisvę rinktis, kaip visuomenėje galiojančių moralės normų ir tabu laužymo simbolis.

Mūsų patriarchalinėje Lietuvėlėje skirtingo amžiaus poros paprastai rasdavosi dėl ekonominių išskaičiavimų. Na, nebent jausmų buvo įsukta ne iš kelmo spirta močiutė rašytoja Žemaitė, kuri ne tik rūkė, mokėjo kelias užsienio kalbas, bet ir 65-erių sulaukusi įsižiūrėjo Konstantą Petrauską, 30 metų už save jaunesnį vyruką (vėliau jį apvesdino su savo dukra).

Mano močiutės sesuo buvo ištekėjusi už šešiolika metų jaunesnio vyruko. Nežinau, ar jiems teko atlaikyti visuomenės pasmerkimą. Gal ta visuomenė buvo atlaidi senai panai, kuri kaip paskutinę viltį pasičiupo tokį ne itin geidžiamą jaunikį. Tačiau iki mirties jie atrodė patenkinti tokiu savo pasirinkimu.

Tokie santykiai ir šiandien yra reti, todėl mielai aptarinėjami. Ir pas mus, ir pasaulyje.

Dėl to taip skaniai ir skaitosi ekrano ar scenos žvaigždžių, turtingų ar kilmingų moterų meilės romanai su į sūnus tinkančiais vaikinais.

Rekordininkė turbūt yra dainininkė Madonna, kuri ilgai netrunkantiems santykiams renkasi net 36 metais jaunesnius berniukus-žaisliukus. Aktorių Demi Moore ir Ashtono Kutcherio amžiaus skirtumas buvo 15 metų, Susan Sarandon ir jos vyro – 31, dainininkė Tina Turner turėjo 16, o Jennifer Lopez – 18 metų jaunesnius partnerius.

“L’Oreal” grožio imperijos savininkė Liliane Bettencourt buvo nusprendusi visus turtus palikti 25 metais jaunesniam fotografui, o legendinė Elizabeth Taylor aštuntąjį kartą ištekėjo už 20 metų jaunesnio statybininko Larry Fortensky.

Tačiau linksmiausiai pasielgė Albos kunigaikštienė Maria del Rosario Cayetana Fitz-James Stuart: būdama 85 metų ji nusprendė savo ranką ir širdį atiduoti 24 metais jaunesniam ispanui. Į  septintą dešimtį įkopusį vyrą sunkoka vadinti berniuku-žaisliuku, bet aukštuomenė nesižavėjo nei tokiu amžiaus skirtumu, nei apskritai vedybomis.

Įvairūs žodynai berniuką-žaisliuką aiškina kaip „vyresnės arba vidutinio amžiaus moters jaunesnis partneris“, „seksui naudojamas jaunuolis“, „jaunas vyras, turintis seksualinių ar romantiškų santykių su vyresne moterimi“. Šio paslaugų verslo atstovai turi savo tinklapius, kuriuose gali išsirinkti „toyboy“ pagal savo skonį. Juose vyrukai taip pat dalijasi potyriais iš santykių su vyresnėmis damomis – šios vadinamos pumomis (dėl plėšrumo ar švelnumo?).

O vakariečiai psichologai svarsto, koks amžiaus skirtumas yra padorus ir priimtinas. Ir net siūlo skaičiuoklę: ponios amžių dalinti perpus ir pridėti 7. Jei rezultatas didesnis negu 32, santykiai gali skleisti ne kokį kvapą… Siūloma dėl šventos ramybės ir pačioms moterims pasvarstyti, ar šis vaikinas galėjo žaisti toje pačioje smėlio dėžėje su jos vaikais. O gal ji yra jo motinos bendraamžė?

Tačiau skaičiai šiais laikais išblunka, nes moterys atrodo keliasdešimčia metų jaunesnės, negu įrašyta jų gimimo liudijime. Be to, jos vis mažiau turi kažkokių moralinių skrupulų, mažiau paiso visuomenės nuomonės, yra tiek stiprios finansiškai ir emociškai, kad gali leisti sau gyventi taip, kaip užsimano.

Todėl šiandien nustebusiems, kaip čia dabar viena po kitos brandžios lietuvaitės įsigyja jaunučius, reiktų pripažinti realybę: mūsuose randasi vis daugiau savarankiškų, drąsių, savimi pasitikinčių, pasiturinčių, puikiai atrodančių moterų, tokių, kurios iš vyrų kažkada pasiėmė kelnes, o dabar – gyvus žaisliukus.

Bet kam joms tie jaunikliai? Na, gali jį puošti kaip lėlytę, vežiotis po pasaulį ar vedžiotis po restoranus ir teatrus, o jie atsidėkoja audringu seksu bet kur, bet kada, bet kiek, komplimentais, paslaugumu, dėmesiu, švelnumu, rūpestingumu… Tebūnie visa tai suvaidinta, atidirbinėjama, bet vis tiek prabanga, kurios nebeturi su bendraamžiais ilgai santuokoje gyvenančios jų vienmetės.

Su jaunesniu vyru moteris ir pati atjaunėja, nes, jei nori, klausosi jo kartos muzikos, perima jo pomėgius ir požiūrį, geria jo jaunatvišką gaivališkumą ir energiją, smalsumą ir mokėjimą džiaugtis. Todėl pasijunta lyg pasikrovusi „batareikas“.

O kam tų mamų reikia vaikinams? Jei tai tikras jausmas (kuo galima abejoti), kaltinti reikėtų vaikino motiną, ilgai nenukirpusią bambagyslės. Toks sūnelis vieną mamą keičia kita. Na, dar yra gerantofilai, bet šią ligą palikime aptarinėti medikams.

Visi kiti yra darbininkai, taip užsidirbdami gražesnį gyvenimą, naudingas pažintis, greitesnės karjeros galimybę.

Žodžiu, čia yra viskas tas pat, kas ir smulkiai išnarstytuose merginos ir senolio santykiuose.

Ir kas čia, pasakykit, blogo?

Dažniausias atsakymas: blogai, nes tai prieštarauja gamtai. Nei senas patinas, nei sena patelė nesiporuoja su jaunais. Bet juk čia kalbame ne apie dauginimąsi! Be to, dvikojai senukai turi visas galimybes ir susilaukti, ir išauginti palikuonis.

Todėl, spėju, blogį tame gali įžvelgti nebent pavyduoliai, kurie neturi galimybių paragauti tokio gyvenimo. Stinga drąsos, pinigų, socialinio statuso ar dar kažko. O tie, kas nenori tokių žaisliukų, paprasčiausiai linki sėkmės ir džiaugiasi tais laimingais žmonėmis.