O vyras – nuo galvos. Tokią pastabą išgirdau dar vaikystėje. Vertimas paprastas: vyrui svarbiausias yra protas, o moteriai – grakštumas, mokėjimas šokti ir gražiai vaikščioti. Ypač, jei ji užsilipa ant itin aukštų aukštakulnių – tada dėl balansavimo ant jų sunkumų moteris tampa itin pažeidžiama, o vyrams iškart kyla noras joms skubėti į pagalbą, atkišti tvirtą ranką ir šiaip jau imtis globėjo vaidmens.
Jei vertinčiau save tokiu požiūriu, tai įvertinčiau labai prastai – po penkto kojų lūžio ir pertemptų raiščių apie aukštakulnius nė nebesvajoju. Dar daugiau: nusipirkau apkaustus žieminiams batams, kad nutolinčiau šeštąjį lūžį. Todėl dabar man beliko tik rašyti prisiminimus apie grakštuolius moterų numylėtinius.
O gi buvo laikai…
Prieš kokius dvidešimt metų mano kankinančias dvejones dėl labai brangių ir labai aukštų aulinukų parduotuvėje netikėtai nutraukė pagyvenusi moteris: „Imk juos, vaike, ir avėk, kol dar gali. Paskui tau liks, kaip man dabar, į juos tik pažiūrėti“.
Tie batai ir dabar guli pas mane spintoje. Bet aš į juos galiu tik pasižiūrėti…
Visus kitus aukštakulnius jau baigiu išdovanoti. Jų vietą užiminėja sportbačiai ir „ugai“ (ačiū šiuolaikinei madai, nes tik su jais galiu pravaikščioti pusmetį ir nervinti savo mamą, nes jie jai primena jos vaikystės veltinius, kuriuos vadindavo „proščiaj molodostj“).
Ir dar man liko sentimentalūs prisiminimai apie laikus, kai visą dieną visais metų laikais ir visomis progomis kaukšėdavau dešimčia centimetrų pasistiepusi nuo žemės.
Dabar pirmenybę teikiu ne grožiui, o saugumui. Nors neužmirštu profesoriaus K.Vitkaus patarimo po pirmosios čiurnos traumos avėti aukštakulnius – tada labiau kontroliuoji savo kiekvieną žingsnį, labiau stebi grindinį, labiau įsitempi ir taip sumažini riziką dribtelti žemyn. Ir jis teisus, nes visos traumos mane aplankė avint žemapadžius batelius ar net šlepetes. Tačiau sau nepaliauju kartojusi, kad sveikata – svarbiau negu grožis. Ir tai susiję ne tik su kojomis.
Dažnai noriu rėkti jauniklėms, pavyzdžiui, ką jūs išdarinėjate su savo plaukais??? Alinate, niokojate juos, nors plaukai – ne dantys – atauga. Tačiau apie tai supranti tik po keliasdešimties metų, kai tenka spūdini leistis injekcijų į skalpą, kad nutolintum plikę ar peruką.
Bet grįžkime prie batų.
Kad jie itin svarbūs moteriai, neprieštaraus niekas. Net ir mano a.a. močiutė, kuri gyvulius ganė neturėdama batų, o kojas šildėsi karvės mėšle. Brangenybe buvusius batus apsiaudavo tik bažnyčios šventoriuje. Net ir mama, kuri man kaip Pelenės sesei liepdavo grūsti koją į per mažo dydžio batus, nes jie gauti „po blatu“. „Pakentėk – prasinešios“, – sakydavo mano nuospaudoms.
Apie batų svarbą moters gyvenime labai šiltai prisiminė režisierė Dalia Ibelhauptaitė, kai 2007 metais jai buvo įteikta „Stiliaus“ žurnalo Auksinė kurpaitė su Metų moters titulu. Ji sakė, kad moters grožis prasideda nuo… batų. Tą jai įskiepijo mama, sakiusi, kad moteris privalo turėti nors ir vienus, tačiau labai gerus batus.
Dalia prisimena savo pirmuosius baltus lakinius batukus su rausva sagtele, kuriais ją apaudavo vesdami į teatrą. Prisimena ir kitus – prakiurusiais padais – sunkiuoju darbo Londone metu, kai tekdavo neužsimiršti ir nuo scenos jų neparodyti aktoriams. Prisimena pirmuosius vyro padovanotus prašmatnius „Jimmy Choo“ batus. Prisimena pirmuosius savo aukštakulnius.
„ Mes dažnai svajojame atrodyti taip, kokie iš tiesų nesame. Ir aš, žemaūgė, visada norėjau būti aukšta“, – prisipažįsta režisierė. Todėl, kai tik išgalėjo sau leisti, nusipirko madingiausius „Prada“ aukštakulnius. Iškart dvi poras. Ir, atsidūrusi su jais ant sostinės Pilies gatvės grindinio, suvokė, kad eiti nepajėgs – nebent gražiai stovėti įsikibusi ponui į parankę…
Tiesa, garsių firmų brangūs batai ne visada yra skirti vaikščioti. Bet kas sakė, kad grožis ir patogumas eina koja kojon?
Apie batus gali plepėti su kiekviena moterimi nepaliaudama. Labai saugi ir neišsenkanti tema. Taukšti gali apie jų gamintojus, madingiausius modelius, spalvas, medžiagas arba ką vieni ar kiti pridarė tavo mielai kojytei. Arba kad tie batai-žudikai buvo baisi kančia išstovėti visą vakarėlį. Bet sustingsti nuo minties, kad yra žmonių, su kuriais apie tai nepakalbėsi. Kad tavo nusiskundimai dėl netikusios avalynės pasirodo niekiniai, nes jie negali… išvis apsiauti. Štai, mano kaimynei nupjovė koją, tad apie ką galėjau su ja pakalbėti? Tik pasiūliau jai savo nebenaudojamą vežimėlį…
Tad nekeikime savo kojų puošmenų, nesigailėkime to, kas buvo ir nebebus – geriau džiaugsmingai prisiminkime savo pirmuosius batelius (tikriausiai tai buvo sovietiniai sandaliukai) arba tuos, su kuriais šokome pirmąjį savo meilės valsą, arba tas akimirkas, kai ne ėjome, o skraidėme su savo nuostabiais aukštakulniais ir jautėmės Moterimis.