Tuščiai iššvaistytas laikas

„To nėra ir negali būti, – nukerta mano draugas Aleksandras, kai jo paklausiu, kas jam yra tas tuščiai iššvaistytas laikas. – Visada kažką gauname net ir nieko nedarydami. Kvaila manyti, kad naudingai leidžiame laiką tik dirbdami kaip staklės. O jeigu tinginiauju? Gal kaip tik tokios naudos ir reikalauja mano kūnas? O jeigu ilgai spoksau į rožę? O kai bukai žvelgiu į tolį? Gal to kaip tik reikia mano sielai ir mintims? Ar tai ne nauda sau? Ar malonumas – ne nauda sau?“.

Čia tik požiūrio klausimas. Kažkam – švaistymas, kažkam – ne. Būtent malonumams ir labiausiai šykštime savo brangaus laiko.

Kita mano draugė „staklininkė“ sako, kad jai tuščiai praleistas laikas yra tas, per kurį ji nieko naudingo nesukūrė nei sau, nei šeimai, nei visuomenei. „Žinoma, – sako ji, – jei sąskaitoje turėčiau kelis milijardus, gal tapčiau hedoniste ir mąstyčiau kitaip“. Tačiau vis tiek prisipažįsta leidžianti sau kokį pusdienį nieko neveikti. Kai kojų nebepavelka…

Man labai patinka plepėti. Tai vienas didžiausių malonumų gyvenime. Ir vienas tuščiausių laiko švaistymų. Bet ne man. Netgi tada, kai dirbau po dešimt valandų per parą. Vis tiek, apstumdžiusi darbus, rasdavau laiko paskambinti ar susitikti su man įdomiais žmonėmis. O įdomūs man yra beveik visi.

Nemėgstu sms ar facebuko. Negyva. Mėgstu girdėti žmogaus intonacijas ir matyti jo kūno kalbą. Todėl kiekvienam jų ieškau laiko gabaliuko, kurį skiriu tik jam. Kai galiu atsidėti tik jam, panirti į jo gyvenimą. Kam atsiliepti ir pasakyti, kad dabar negaliu su tavimi kalbėti?

Plepalai – absoliutus laiko švaistymas. Tikrai taip. Bet man tai suteikia malonumą. Ir jį galiu sau leisti. Nes kiekvienas žmogus – tai atskiras pasaulis, kurį pažindamas gauni galybę emocijų ir minčių apmąstymams. Lyg perskaitęs gerą knygą ar pažiūrėjęs gerą filmą. Gal dėl to, kad tarp mano pašnekovų nėra tokių virtualios erdvės veikėjų, kurie užkemša tinklus su savo rytinės kavos puodelio ar kačiuko nuotraukomis.

Tai yra daug gyvenimo druskos ragavę žmonės. Su įvairiomis patirtimis ir mintimis. Kaip neįdomu būtų jų klausytis? Tai ne išgalvotas gyvenimas – tikras, išjaustas, su klaidomis ir įgyta patirtimi. Be to, jie gali ir man atsakyti į daug knibždančių klausimų.

O jūs man atsakykite, koks dar yra būdas išlaikyti ryšį su žmogumi? Susitikti tik per vestuves ar laidotuves ir laikyti jį draugų sąraše? Bet ar pagalvojote, kaip tam draugui malonu, kai karts nuo karto pasiteirauji apie jo tėvų sveikatą ar išdykusius vaikus, apie karjeros peripetijas ar vyro nuotykius? Ir kaip malonu pačiam išgirsti draugo rūpestį tavimi. Tik aptingstame ir numariname artimą ryšį.

Taip ir aš praradau ne vieną gerą draugą. Tarkim, klasiokę. Mūsų susiskambinimai vis retėjo, kol pajutau, kad jos kasdieniniai džiaugsmai ir rūpesčiai man kažkokie neįdomūs. Pajutau, kad po pusmečio susitikus skubi visą savo gyvenimą kažkaip kompaktiškai supakuoti, kad užtektų laiko per trumpą ir retą pasimatymą viską išpasakoti. Bet emocijos jau būna išgyventos, tad lieka tik mandagūs klausimai apie darbą, vyrą, vaikus, tėvus ir mandagūs atsakymai „normaliai“, „viskas po senovei“, „kaip ir nieko naujo“… Na, tai tuomet iki greito…

O tada, kai nori pasidžiaugti ar paliūdėti, eini tarškinti bliūdais ir, gaminant vakarienę, pasikalbėti su savimi?

Vieni taip ir gyvena. Ypač vyrai. Jie ne tokie emocingi kaip moterys. O moterims be veidrodžio reikia kito pašnekovo. Kai kurios tvirtina, kad jų geriausias draugas yra vyras, ir joms daugiau nieko nereikia. Kai kurioms – mama. Bet ar tie žmonės mąsto panašiai kaip mes? Ar gali pajausti tą patį kaip mes? Tad ar verta tuščiai švaistyti laiką pasakojant jiems nesuprantamus potyrius?

O gal naudingiau laiką leisti socialinėje erdvėje? Juk ten gali sužinoti daug „naudingos“ informacijos: kas su kuo susitikinėja, kur apsiperka, ką valgo, kaip dažo nagus ir plaukus… Kažką „palaikini“, kažkas tave „palaikina“ ar atsiunčia šypsenėlę. Ir jeigu tai darai stovėdamas automobilių kamštyje ar prie daktaro kabineto, visai nešvaistai laiko veltui. Bet ką gauni mainais?

Nesiimu filosofuoti, kas yra tuščiai iššvaistytas laikas. Nes kiekvienam savo. Žinoma, pirmiausia laiką skiriame būtiniausiems darbams. Juk darbdaviui nepatiks toks tavo malonumo gaudymas. Ir vyras su vaikais kantriai nesėdės be vakarienės, kol tu uostysi rožę ar skaičiuosi debesis. Tačiau pavogti laiko savo malonumui, net ir be apčiuopiamos naudos, galima. Nebent malonumas yra tiek per dieną nusidirbti, kad kristum negyvas į lovą.

„Darbas, žinoma, yra laimė, tačiau kai kada nuo jo reikėtų ir atsikvėpti, – viename interviu sakė „Lanvin“ mados namų dizaineris Alberas Elbazas. – Nes darbas – kaip meilė. Nors esi laimingas santuokoje, vis dėlto kartais nori pabūti vienas. Kad pasiilgtum savo mylimo žmogaus. Kad pamiltum jį iš naujo“.