Kvietimas į britų kolonijinius laikus

Kvietimas į britų kolonijinius laikus

Norint prisiliesti prie istorijos, nebūtina skuosti į muziejų ar skaityti senovinių rankraščių. Bent jau aš muziejų nemėgstu. Tačiau mėgstu istoriją. O tam puikiai pasinaudoju… istoriniais viešbučiais. Nes juose randu “pasakojimų” apie to meto architektūrą, interjerą, papročius, įpročius, virtuvę…

Paskutinysis mano atradimas – Zimbabvėje, prie Viktorijos krioklio esantis “The Victoria Falls” viešbutis. Įžengus į jį imi jausti, kuo ir kaip gyveno kolonijinė Didžiosios Britanijos imperija, “kurioje saulė niekada nenusileisdavo”. 114 metų amžiaus dvaras šiandien turi ir visus modernius viešnagės patogumus, ir šimtametės istorijos pelėsį. Atrodo viskas taip, lyg britų aristokratai, ką tik išgėrę savo “šventą” penktos valandos arbatėlę, trumpam kažkur išėjo, tik paliko įjungtą oro kondicionierių…

1904 metais pastatytas geležinkelio nuo Keiptauno iki Kairo tiesėjams apgyvendinti, laikui bėgant tapo savotiška vietos įžymybe, kurioje apsistodavo britų karališkosios šeimos atstovai, pasaulio galingieji ir Europos grietinėlė. Jame viešėjo net karalius Jurgis VI su šeima, karalius Edwardas VIII, dabartinė Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth.

Nors šiandien viešbutis priklauso “The Leading Hotels of the World” grandinei, dažnai švelniai pavadinamas “didinga senąja krioklių dama”. Sakyčiau, jis tikrai atrodo kaip labai gyvybinga šiuolaikiška senutė. Jei ne “wi-fi” ar kiti šių dienų technikos atributai, galvotum, kad esi muziejuje.

Ilgi koridoriai, kurių kilimai sugeria žingsnius, nukabinėti senutėmis nuotraukomis, plakatais, paveikslais, veidrodžiais, medžioklės trofėjais. Jie susieina į “salionus” su sunkiomis užuolaidomis ir didžiuliais krėslais, kuriuose patiekiama taip mėgiama anglų arbata, prie fortepijono sentimentalias melodijas skambina lyg iš anų laikų užsilikęs pianistas, o restoranuose, šalia tarptautinės virtuvės patiekalų, siūlomas ir kažkada kolonija buvusios Indijos maistas.

Kambariuose lovos apdengtos baldakimais “nuo vabzdžių”, mini baras – lyg senovinė kelionės skrynia, šviestuvai – lyg žibalinės lempos kopijos, žalvariniai kandeliabrai su žvakių imitacija.



 

Vidiniuose kiemeliuose čiurlena fontanai, besislėpdami gėlėse ir tropinėje augmenijoje. O išėjus į parką gali pasisveikinti su atklydusia šernų šeimynėle ar vagilėmis beždžionėmis. Ir, žinoma, pasigrožėti Viktorijos tiltu ir krioklio srauto sukeliamais vandens purslų debesimis. Dėl tos priežasties vietos gyventojai šį krioklį pavadino “dūmais, kurie griaudėja”. Per dešimt minučių pėsčiomis privačiu takeliu gali nueiti iki pat krioklio.

Galima ir niekur neiti, o gulėti prie baseino ar sėdėti terasoje su nepakartojamu gamtos vaizdu. Vakare itin pasipuošusių svečių laukia geriausiu Afrikos restoranu pripažintas “The Livingstone Room”. Krokodiliena ar Velingtono kepsnys? Pasigardžiuokite, nes vėliau reikės jėgų pasisukti šokių aikštelėje. Viskas, kaip anais senais gerais laikais.

%d bloggers like this: