Esu lietuvė. Ir tuo didžiuojuosi

Prisipažinsiu: nesu užkietėjusi šalies patriotė (neturiu tautinio kostiumo, sklandžiai nesugiedočiau himno, neišvardinčiau reikšmingų Lietuvai istorijos datų etc.), tačiau gyvenime pasitaiko akimirkų, kai tikrai didžiuojiesi esanti lietuvė.

Tokį jausmą patyriau tą dieną, kai savo šalies gimtadienį sutikau Zimbabvėje. Tada, kai žvelgiau į iškilmingai keliamą Lietuvos vėliavą toje Afrikos valstybėje.

Ši istorija prasidėjo dar sėdint Vilniuje.

Susizgribę, kad vasario 16 dieną būsime Zimbabvėje, su vyru ėmėme planuoti, kaip atšvęsti Lietuvos gimtadienį. Todėl parašėme laišką “Victoria Falls” viešbučio administracijai klausdami, kokios galimybės būtų iškelti jų teritorijoje Lietuvos vėliavą. Na, bent jau savo kambario balkone. Sutikime: tai vis dėlto gana jautrus (tarkim, politiškai) dalykas svetimoje šalyje.

Atsakymas nudžiugino: vėliavą savo balkone galima skleisti be jokių kliūčių, bet dar galima ją iškelti prie įvažiavimo į viešbutį arba prie paradinio įėjimo. Tik perspėjo, kad vėliavą reiktų atsivežti patiems.

Pasirinkome vietą prie centrinio įėjimo. Labiausiai matomą.

Maloniai nustebino faktas, kad viešbučio darbuotojai dar iki mūsų atvykimo žinojo, jog bus tokie turistai, kurie norės kelti vėliavą. Tad tą svarbiąją dieną viskas ėjosi kaip sviestu patepta.

Generalinio vadovo pavaduotoja iškvietė karininką, kuris itin pagarbiai paėmė mūsų vėliavą su Vyčiu ir lėtai pakėlė ją plevėsuoti šalia Zimbabvės vėliavos.

Buvo tikrai iškilminga ir jautriai gražu.

Stebėti šio veiksmo susirinko būrys smalsuolių – smagu buvo girdėti, kaip viešbučio darbuotojai jiems aiškina, kieno čia vėliava ir kodėl ji čia keliama. Tiksliau pasakius – buvo be galo išdidu. Turbūt pirmąkart gyvenime taip džiugiai galėjau pasakoti, kad Europoje yra tokia Lietuva, kuri šiandien švenčia savo šimto metų jubiliejų.

Džiaugėsi ir viešbučio darbuotojai. Net pasikvietė žurnalistus, kad jie paskelbtų žinią, jog tokios šalies tokia šventė taip pažymima jų teritorijoje.

Vakare karininkas nuleido mūsų vėliavą, dailiai sulankstė ir, kariškai atidavęs pagarbą, grąžino ją mums.

Tą akimirką netikėtai sudrėko akys. Išdidu būti lietuviu. Ir ta žinia pasidalinti su pasauliu.