Nevokite mano šypsenos!

Nevokite mano šypsenos!

Kokia atgaiva širdžiai, pagalvojau peržiūrėjusi M.A.M.A apdovanojimų svečius. Ne, ne dėl aprangos, o dėl… šypsenų! Tikrų. Natūralių. Nes jau buvau pasiruošusi skaičiuoti, kiek bus pozuojančių stiliumi „lengvai pučiu pro bučiniui paruoštas lūpas“. Negi ši mada jau praėjo? Ir liko tik asmenukėse? Negi madinga tampa būti laisvu, nesusikausčiusiu, savimi?

Pozavimas prieš objektyvą yra visas mokslas. Veidą pasukti tris ketvirtadalius, šiek tiek nuleisti smakrą, truputį prisimerkti, atpalaiduoti lūpas… O apie kūno dalių sudėliojimą galima rašyti vos ne mokslinį darbą. Tad šįkart pakaks šypsenos.

Prieš N metų viena moteris, dirbanti su manekenėmis, draugių susibūrime mus, žioples, mėgino pamokyti, kaip teisingai šypsotis, kad nuotraukoje atrodytum geriau, negu gyvenime. Prispaudi liežuvį prie gomurio, vos liesdama priekinius dantis, šiek tiek praveri lūpas, šiek tiek nustembi… Mūsų mėginimai pamėgdžioti ją virto grimasomis ir juoko liūtimi.

Ne taip seniai vienos „Instagram“ žvaigždutės mama mus irgi mokė, kaip teisingai sudėlioti lūpytes, kad jos atrodytų lyg pripūstos silikono. Nes gi tokia mada! O kuri nenori būti madinga be plastikos chirurgo pagalbos? Beviltiškos mokinės pasirodėme…

O gal geriau visai nesišypsoti? Va, gi ta ponia Mona Liza kietai sučiaupusi lūpas, ir vis tiek kažkaip šypsosi. Sako, akimis. Nors pikti liežuviai plaka, kad jos dantys buvo karieso suėsti, tad negalėjo jų rodyti. Ir raukšlės būtų išlindusios. Bet ir be šypsenos pasaulis joje įžvelgia grožį.

Bet kas tas grožis? Anatomijos specialistai sako, kad grožis – tai nukrypimas nuo normos. Vienas profesorius kadaise, kai šia tema rašiau straipsnį, parodė iliustraciją, kaip atrodytų veidas, sukonstruotas pagal idealius išmatavimus, matematinius skaičiavimus etc. Iš nuotraukos žvelgė kažkokia marsietė. Ačiū, nenoriu būti idealiai graži. Ir net atsisakiau jo siūlymo šiek tiek padailinti man nosį.

Nuo grožio iki bjaurasties, kaip ir nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Ir tik vaizduotės skurdumas neleidžia mums įžvelgti grožio ten, kur, pagal stereotipinį mąstymą, jo būti negali.

Podiumo žvaigždė Claudia Schiffer – gražuolė. Tiksliau – daugumai suprantamo barbiško grožio. O ką gražaus galima įžvelgti jos kolegėje Kate Moss, panašioje į ateivę? “Jos labai keistas veidas, kažkas joje yra labai įdomaus”, – sako fotografai. Tai gražus, nes kažkoks kitoks?

Grožis, kaip ir daiktai – vieni būna skirti masiniam vartotojui, kiti – išlavinto, rafinuoto, subtilaus skonio pirkėjui. Kaip “Pepsi” ir šaltinio vanduo. Kaip popsas ir džiazas. Nori būti masine-standartine gražuole? Plastinė chirurgija akimirksniu išpildys tavo norą. Bet, sakykite, už ką mes vertiname daiktus? Už jų retumą. Už tai, kad jie vienetiniai, nepakartojami, ne kiekvienam prieinami, o gal ir ne kiekvienam suprantami.

Ypač taisyklingų, proporcingų veidų gamtoje būna retai. Tiesios nosys, putlios lūpos ir aukšti skruostikauliai. Ne pavieniui, o komplekte. Bet kai atsirado galimybių visa tai nusipirkti, tapo nebeįdomu. Masinis produktas! Kaip ir serijinis drabužis nuo gamyklos konvejerio. Juk tai ne meistro individualiai, tik tau pasiūtas rūbas.

“Kažkas joje yra tokio… Kažkas gražaus”, – sakome žvelgdami į negražuolę. Ir būtent tas “kažkas” verčia įsižiūrėti, įsiklausyti, stabtelėti. Tas “kažkas” mus vilioja, traukia, užburia. Kaip ir kiekviena paslaptis. Tas “kažkas” gali būti ir vidinis spindesys, slypintis po ne itin taisyklinga išore.

Aš – už šypseną. Tikrą. Nuoširdžią. Plačią. Tegu ir su juoko raukšlelėmis. Bet gi jos mano ir tik mano. Jų nepamėgdžios jokia madinga beždžionėlė.

%d bloggers like this: