Gal ir prie manęs priekabiavo?

Gal ir prie manęs priekabiavo?

Ech, pražiopsojau progą prisijungti prie madingo judėjimo – tik dabar supratau, kad ir prie manęs priekabiavo! Seksualiai!!! Nors gal dar ne vėlu? Juk, kaip rodo Holivudo istorijos, senaties termino tam nėra. Gali nors ir po dvidešimties metų atsibusti ir pareikšti, kad tas Ponas X kažką netinkamai kažkada su tavimi mėgino nuveikti. Bet tuo metu nesupratai, o dabar, kai pagalvoji – juk tai siaaaaubas.

Taip, aš – moteris. Nuo gimimo. Ir kasdien susidurdavau (kaip kiekviena moteris) su vyrų dėmesiu. Maloniu ir nelabai. Bet niekada nemaniau, kad turiu jaustis nuskriausta kažkokio bjauraus diedo, kuris išsakė savo kreivus norus. Jie nemalonūs, lyg spjūvis, bet nusivalai tuos skreplius ir eini toliau. Arba spjauni atgal.

Todėl neketinu verkauti kartu su priekabiavimo aukomis.

Šiandien, kilus pasaulinei audrai dėl gašlių vyrų nederamo elgesio, pasirašau po aktorės Catherine Deneuve ir kitų šimto prancūzių laišku, kad ši tema taip išpūsta, jog gali išvirsti į raganų medžioklę. Pritariu jų abejonėms, ar tikrai kalta tik viena pusė.

Gal net pasirašysiu po peticija dėl priekabiavimo prie vyrų, jei tik vyrai išdrįs tokią sukurti. Nes jie gi – stiprioji lytis, nes jiems gi nedera skųstis, nes gi padidintas moterų dėmesys jiems – normali kasdienybė.

Sakykite, ir kas čia blogo, jei sekretorė savo bosui itin saldžiai kasryt patiekia kavą? Ne, cukraus nepadaugina, tik save pasiūlo vietoje puoduko ar šaukštuko. Nenori? Tai gal tu nenormalus? O kolegė, kurios trumputėlis sijonas dar labiau sutrumpėja, kai ji bendradarbio paprašo pagalbos po darbo valandų – juk ji visiškai nepriekabiauja?

Šiaip jau puiki iliustracija, kaip silpna moteris seksualiai priekabiauja prie vyro, yra 1994 metais sukurtas filmas “Demaskavimas” su  Demi Moore, kuriame rodoma, kaip firmos bosė vos nepasodina už grotų savo pavaldinio, kuris atsisako su ja žaisti meilės žaidimus.

Bet grįžkim prie nuskriaustų moterų. Pagalvojus, kiek kartų per gyvenimą prie manęs priekabiavo… Ir darbe, ir po darbo. O aš, kvaiša, nesupratau…

Kalbuosi su firmos vadovu dėl reklamos. Jos man žūtbūt reikia. Bet matau, kad jam tai visai neįdomu. Įdomiau vis paliesti – netyčia – tai mano koją, tai petį. O aš vis apie tai, kaip naudinga jam būtų reklamuotis mano žurnale. Jam trūksta kantrybė ir sako: “Nori tos reklamos – bus. Tik popierių pasirašysime pas mane namuose. Einam. Turim porą valandų, kol dukra grįš”.

Turbūt man dviejų valandų pasirodė per mažai, tad nenuėjau…

Važiuoju su garbiu verslininku į Paryžių. Apmoka visas kelionės išlaidas, kad parašyčiau reportažą apie jo partnerius. Viešbutyje mudviem duoda… vieną raktą. ???  “Laisvų kambarių nėra, šiuo metu vyksta mados savaitė, tad visi viešbučiai perpildyti”, – praneša konsjeržas. Skambinu šefui. Po pusvalandžio perskambina: “Reportažo nebereikia, tuoj tavęs pasiimti atvažiuoja ponia Z, rytojui tau bilietai namo jau nupirkti”.

Nežinau, ar būna beviltiškų situacijų, iš kurių negali pasprukti. Nežinau, ar geidžiama sutartis yra svarbiau už tavo savigarbą. Nežinau, ar nepasiduočiau bjauriam reikalavimui, jei tai būtų vienintelė galimybė badaujančiam vaikui taip uždirbti duonos kriaukšlę. Bet žinau, kad yra daug gašlūnų ir kad galima jiems spjauti į veidą. Arba bent jau apžaisti – neprovokuoti jų gyvuliškų instinktų, neflirtuoti, laiku pasitraukti arba pagrąsinti viešumu.

Taip, aš už netylėjimą, kad tokie priekabiautojai be baimės tenkintų savo įgeidžius. Bet kokia prievarta yra nusikaltimas, o už jį turi būti bausmė.

Tik negerai, kad šioje madingoje tendencijoje prievartavimas yra suplakamas su priekabiavimu. Jeigu norime lygių teisių su vyrais, nevaizduokime silpnų. Juk kalba eina ne apie gyvybę ar mirtį, o tik apie galimybę gauti tai, ko nori be jokių papildomų sąlygų. Tai gal geriau atsisakyti tos prekės, kurios kaina mums pasirodo bjauri?

 

 

%d bloggers like this: