Palikti milijonierių

Keista vakar buvo diena. Ne liūdna, ne linksma, o keista. Nes privertė susimąstyti, kad galbūt kažkas verčiasi aukštyn kojomis, kad temą “Kaip susirasti milijonierių”, keičia kita – “Kaip palikti milijonierių”.

Tradicinė mūsų draugių arbatėlė. “Girdėjot naujieną, kad ponia X paliko vyrą?” – klausimas pakimba ore ir ilgam atima žadą. Tą gražuolį turtuolį, kuris beprotiškai myli savo žmoną dar nuo mokyklos laikų? Tą, kuris tenkina visas jos užgaidas ir džentelmeniškai kenčia jos išsišokimus bei audringą būdą?

“Išėjo pas jaunesnį ir “biedną”, – prideda. Kodėl? Atsakymo dar nėra.

Po to kita naujiena: “Girdėjote, ponia Y laukiasi”. Pagaliau! “Bet ne nuo savo vyro”.

???

“Tvarkosi skyrybų dokumentus ir kurs naują gyvenimą su nauju vyru. Kažkokiu užsieniečiu, labai inteligentišku žmogumi”.

“O ponia Z išėjo iš namų. Sužinojo, kad jos nuostabus vyras įkliuvo į spąstus, net mokėjo šantažuotojui už tylėjimą dėl jo paklydimo. Dabar derina skyrybų reikalus su advokatais”.

Kas darosi su tomis milijonierių žmonomis? Jos nebebijo išeiti į gyvenimą, kuriame nebebus tos įprastos prabangos? Bet greičiausiai nebebus ir naktų su šlapia nuo ašarų pagalve. Skausmingai pralauktų vakarų. Vienatvės dviese.

Galbūt jų pasiryžimą sutvirtina ir jau ne vienas pavyzdys, kaip gyvena tos, kurios savo milijonierius ir milijardierius paliko prieš kelerius metus. Stojasi ant kojų, kuria savąją kasdienybę, eina į priekį. Ir nebūtinai su kažkuo kitu. Svarbiausia – pradeda šypsotis.

Moteris užgęsusiomis akimis.

Kiek kartų žvelgiu į laimingų (?) šeimų moteris, tiek kartų prisimenu šią frazę. Regis, mylimos, regis, viskuo aprūpintos, tačiau liūdesio sukaustytu žvilgsniu.

Koks dar čia liūdesys? Tai ko joms trūksta? Tai tipiškas vyriškas klausimas.

Na, taip, yra namai su tarnaite, spintelė su pinigais, vaikai su auklėmis ir vairuotojais, galybė laiko tinginiauti ir pramogauti – tai ko dar norėti? Kai kurioms to visiškai pakanka. Kai kurioms – ne. Ir jos pabėga. Nebūtinai pas kitą. Dažniausiai į nežinią. Į viltį, kad jų akys vėl gali suspindėti. Gal jos net pačios nežino, kas gali uždegti tą žvilgsnį, tačiau neabejoja, jog jų vyrai to jau tikrai nebepadarys.
Kai kurioms moterims materialinė gerovė yra svarbiausia priežastis, pateisinanti buvimą – net ir skausmingą – šeimoje. Kai kurių moterų turtas nesulaiko. Nes imi pasigesti SAVO žmogaus. Mylimo ir mylinčio žmogaus. Bent jau draugo.

Pasičiupti milijonierių – sunki užduotis. O su juo sukurti ir išlaikyti jausmą, sukurti gyvenimo pilnatvę – beveik neįveikiama užduotis.

Išvykusi gyventi į užsienį, ten susipažinau su moterimi, kuri beveik prieš dešimtmetį paliko savo milijardierių. Tie, kas pažinojo tą gražią šeimą, buvo šokiruoti – niekuo nepaaiškinsi tokio poelgio priežasčių. O ji ir neaiškino. Tik tada, kai mūsų ryšys tapo artimas, ji šiek tiek atsivėrė.

“Gyvenau oligarchų pasaulyje, kuriame žmonos turi žaisti pagal tų vyrų nustatytas taisykles. Mačiau, kaip viena nusižudė, kelios prasigėrė. Nenorėjau būti viena iš jų”.

Šiandien ji šypsosi. Nes yra laiminga. Nes yra mylima. Gyvena ne prabangiai, bet ir neskursta. Vietoje turėtų rūmų keliose šalyse – jaukus namas su vaizdu į jūrą. Graži dukrytė ir ją dievinantis vyras. “Nepasigendu ano privataus lėktuvo – skraidau kaip visi. Vietoje turėtos jachtos su įgula išplaukiu savo kateriuku – juk dėl to nei dangus, nei jūra nepasikeitė. Pasikeitė tai, kad kasdien girdžiu, kokia esu nuostabi ir nepakartojama. O jau buvau pamiršusi tokius žodžius”.

Ir tai – ne holivudinė istorija. Tai – tikra moteris su tikru gyvenimu. Drąsi moteris, kuri surizikavo ir nepralaimėjo.

Bet kas patikės jos nesuvaidinta laime? Kas patikės, kad su mylimu ir pašiūrėje rojus? Tas, kas pabėgo iš rūmų. Nes juose buvo taip šalta, kad apledėdavo širdis.

Perkračiusi atmintį greitomis prisiminiau net tris pažįstamas, palikusias turtingus vyrus, gražius namus, sotų gyvenimą. Visos trys buvo išpuoselėtos namų šeimininkės.

Viena su vaiku pabėgo pas tėvus. Palikusi viską. Tai jos vyrui buvo suprantama. Nesuprato jis tik vieno – kodėl stalo viduryje paliko dar ir savo vestuvinį žiedą. Pernai netikėtai ją sutikau gatvėje. Su dideliu pilvu. Ir šypsena akyse. Vėl pamilo, tuoj gims jųdviejų sūnus…

Kitos, pabėgusios į skurdų būstelį, pradėjusios dirbti pardavėja, žvilgsnis linksmas. “Didžiausias mano turtas – ramybė. Tai daug vertingiau, negu penktas “Chanel” rankinukas ar ikrai šaukštais. Jau beveik pamiršau, kaip skauda širdį – ji jau beveik užgijo po nuolatinių pjaustymų paniekos žodžiais. Bet nesigailiu to, ką teko ištverti, nes tai – neįkainojama patirtis. Kitaip nebūčiau supratusi, ką reiškia būti gyva mirusia, ir ką reiškia būti tikrai gyva”.

Trečiosios akių nemačiau, bet girdėjau, kad jai sekasi neblogai. Ji dingo iš savo buvusios aplinkos, su niekuo iš ankstesnių pažįstamų nebebendrauja (greičiausiai – jie su ja nutraukė ryšius). Tačiau turi kitus draugus. Paprastus. Ir paprastus džiaugsmus. Kaip ir jie. Nepražuvo, kaip visi prognozavo. Gyvena. O kažin, ar būtų dabar gyva, jei nebūtų pabėgusi.

Visi stebėjosi – na, ko joms trūko? “Na, ir ko gi tau trūko?” – klausiau ir aš vienos iš tų moterų. “Mes nebeturėjome apie ką šnekėtis, – atsake ši. – Mes gyvenome lyg du kurčnebyliai. Nebenorėjau laukti stebuklo, kad galbūt kada nors prašneksime”.

Argi tai priežastis skirtis?

Turbūt – tik viena iš priežasčių. Nes juk sakoma, kad santuoka – tai ilgas dviejų žmonių pašnekesys. Jei tie du žmonės nebesišneka arba jų pašnekesyje dalyvauja ir trečias, tai jau nebesveika santuoka. Drąsios moterys nuo tokio skaudulio pabėga. Silpnosios meldžiasi, kad tik tas skaudulys nesprogtų, o kaip nors kada nors užgytų.