Nosinaitės ir šiukšlių dėžės

Nosinaitės ir šiukšlių dėžės

“Tu draugus naudoji kaip nosines — pūlius išsipūti, bet sinusitas tai vis tiek lieka. Gydyti reikia pačią ligą, o aš jos tau neišgydysiu“, — tarė draugė po vieno mano paverkavimo. Ta, kuri man dvidešimt metų buvo pačia artimiausia drauge. Tikrai nė vieno mano sinusito neišgydė. Tik nuvalydavo snarglius. Bet net ir už tai aš jai be galo dėkinga.

“Draugai — ne šiukšlių dėžės, į kurias norėtum sumesti savo emocines šiukšles, — lyg tyčia kitądien pasakė kitas mano prietelius. — Tam yra psichologas, kuriam už tavo šiukšlių surinkimą mokami pinigai“. Ir vis tiek aš jį myliu.

Ir jie teisūs. Abu vaikšto pas psichologus, o draugams dovanoja tik gerą nuotaiką.

Turbūt teisi ir kita mano pažįstama, neprisileisdama žmonių su problemomis: “Nenoriu teršti savo auros“.

Ir dar viena mano “podružkė“ turbūt teisi, niekada net mamai nepasiguodusi dėl savo bėdų: “Tik aš viena galiu išspręsti savo problemas. Kam ją nervinti? Juk ir pati nesusitvarkė savo gyvenimo, tai ką gali patarti man“.

O aš elgiuosi kitaip. Turbūt neteisingai. Nes visada tikėjau, kad kitas žmogus manojoje situacijoje gali pamatyti tai, ko pati, išvarginta skausmo, nebematau. Ir netgi tas, kas nebuvo išgyvenęs to paties, gali netikėtai pasakyti perskaitytą ar išgirstą mintį ir praskaidrinti dieną. Arba uždegti švieselę tunelio gale.

Man išsipasakojimas yra būtina terapija. Tik ne psichologui, o draugei. Buvau ne pas vieną psichologą — šneki šneki, jis varto akis, pasiima pinigus ir paskiria kitą susitikimą. Taigi pigiau yra pasikalbėti su savimi prieš veidrodį. O nauda — ta pati. Nulinė.

Tad kam reikalingi draugai? Linksmybėms? Ar tam, kad pasidalintų tavo skausmo našta? Ar čia reiktų prisiminti posakį, kad medumi pateptas lūpas skuba nulaižyti visi, o kraujuotų niekas nenori bučiuoti? Linksmintis galiu ir su nepažįstamu praeiviu, o paverkti norėčiau tik ant draugo peties.

Vis prisimenu pasakaitę, kaip berankis per upę ant kupros neša aklą draugą. Ar ne tokia ir turi būti tikroji draugystė?

Dažnai pasišneku su savo buvusia kolege apie jos problemas darbe. Tiksliau — tik išklausau. Ar kuo nors padedu? Kažin. Bet jei ji ir vėl man skambina, vadinasi, kažką iš to pokalbio gauna. Gal tik galimybę pasiguosti, bet kartais net ir tai palengvina naštą.

Šiandien susitikau su klasės draugu. Nesimatėme kone trisdešimt metų. Serga nepagydoma liga. Praleidome porą valandų. Nežinau, ar kuo nors jam padėjau. Gal tik leidau išsikalbėti ir bent trumpam užmiršti savo bėdą. Tuo metu, kai prisiminėme savo mokyklinius nuotykius. Ką praradau? Nieko.

Aš pasiryžusi panešti naštą ir ne itin artimo draugo. Jei tik tuo metu esu stipresnė už jį. Jei jis būtų be kojų, o aš — su, neščiau. Ir nosine sutinku pabūti, kad tik ašaros negraužtų draugės veido.

%d bloggers like this: