Peteliškė

Pablo Picasso frazę, kad įkvėpimas visada ateina, tačiau jis turi aptikti tave bedirbantį, tampiausi su savimi kokias tris dienas. Kol tapo taip gėda, kad prisiverčiau bent jau ją užrašyti. Na, ką daryti, kad vis “neturiu laiko“ prisėsti dirbti, t.y., rašyti?

Tai nutiko prieš pusmetį. Ir kaltas dėl to buvo susitikimas su Laurynu “Maniaku“, viešųjų ryšių specialistu, kuris iš manęs mėgino atimti galimybę pasprukti nuo tinklapio kūrimo. “Klausyk, čia tavo namų darbai: nueini pas psichologą (va, jo telefono numeris, susitiksi, pašnekėsi, paliksi jam savo abejones), tada su šiuo dizaineriu sukuri tinklaraščio platformą, aš pasišneku su reklamistais ir portalų kūrėjais — ir varom“, — pasakė jis man susitikimo pabaigoje.

Ne, nepavyks, gyniausi — ką rašyti, kam rašyti, dėl ko rašyti etc. Juk šiandien mūsuose tiek daug grafomanų, tad kam dar vienas? Žodžiu, tie patys atsikalbinėjimai.

Kitą dieną jo skambutis: “Pasitariau su keliais kolegomis. Jų nuomonė vienoda: negalima tavęs paleisti. Tokį potencialą reikia išnaudoti. Ši niša su gilaus turinio rašiniais rinkoje dar neužimta. Sėkmė garantuota. Tad — važiuojam“.

Neee. Nežinau, nuo ko pradėti. Bet niekas nepritaria man. Atvirkščiai — atmušinėja visas mano abejones. Už ko pasislėpti?

Tinklaraščio idėja gimė labai seniai. Kai išėjau į paankstintą pensiją. Draugai tada man sakė: “Tu tik rašyk, bet ką apie bet ką. Tarkim, sau pačiai. Tipo — “Mielas mano dienorašti, noriu tau papasakoti“… Pradėk nuo to“.

Jiems nepavyko. Mano abejonės buvo didesnės už jų siūlymus.

Bet šiandien kažkas spragtelėjo. Susitariau su savimi. Rašysiu sau. O jeigu dar kažkam bus įdomu — būsiu be galo laiminga.

Tad pradėsiu nuo laimės. Ir tokio išminčiaus P.Mantegaca minties, kad, “jeigu jaučiatės laimingas, neanalizuokite savo laimės: tai tas pats, kaip suplėšyti gražią peteliškę, kad būtų geriau matyti jos grožis“.

Neplėšykime peteliškių. Džiaukimės jomis. Ir savo eiline diena.

Myliu jus ir gyvenimą. Mylėkite ir jūs.