Muženo miestelis — mažytė gastronomijos sostinė Žydrojoje pakrantėje

Pietų Prancūzijoje esantis Muženo (Mougins) miestelis turi vos 20 tūkstančių gyventojų, bet jis pagrįstai vadinamas gurmanų sostine. Sakoma, kad 1970-aisiais didžiausia “mišelininių“ restoranų koncentracija per visą Prancūziją buvo būtent šioje vietoje. O prieš dešimtmetį čia pradėtas rengti kasmetinis virėjų festivalis “Muženo žvaigždės“ (“Les Etoiles de Mougins“). Šįmet jame dalyvavo per šimtą virtuvės šefų iš viso pasaulio. Muženas yra vienintelis Prancūzijoje, pelnęs Menininkų miestelio (Ville et Metiers d’Art) titulą. Gastronomija čia taip pat laikoma menu.


Nors mieste veikia beveik 40 puikiai vertinamų restoranų, siūlau su manimi apsilankyti keliuose iš jų. Apmaudu, kad negaliu pakviesti į mažytį pono Edmondo restoraną (jis pernai užsidarė), į kurį lėkdavau dėl nuostabiausių virtinių su ančių kepenėlėmis ir trumų padažu, bet atradau naujų.

Pavyzdžiui, “Paloma“.


Šio senamiesčio papėdėje esančio restorano delikatesai įvertinti ne tik kulinarinio“Michelin“ gido — jis jam skyrė dvi žvaigždutes, bet ir geriausio Lietuvos šefo Liutauro Čepracko — kaskart čia užsukti jį labiausiai vilioja abrikosų ir migdolų suflė.

Prieš ketverius metus įkurtas restoranas svečią pirmiausiai sužavi savo stilinga prabanga. Trys valgomieji puikuojasi krištolo sietynais, tamsiu aksomu trauktais baldais, “Christofle“ stalo sidabru, o baltutėlė “lounge“ zona — gausybe baltų orchidėjų. Rūkaliams yra atskiras cigarų kambarys su “Chesterfield“ minkštasuoliais ir reto konjako kolekcija, o peizažo garbintojams — erdvi terasa su vaizdu į Viduržemio jūrą ir kalnus.

Tačiau pagrindiniu smuiku čia groja maistas. Virtuvei vadovaujantis Nicolas Decherchi turi kelių dešimtmečių darbo patirtį. Ją pradėjo kaupti nuo netoliese esančio vieno garsausiausių Europoje trumų restorano “Bruno“, o vėliau praktikos sėmėsi Kanų, Monako, Paryžiaus “mišelininiuose“ restoranuose. Dabar jis savo išmone stebina “Paloma“ svečius.


Tarkime, ne tik prancūziškiausiu patiekalu — varlių šlaunelėmis, bet ir putomis užklotu omaru ar cukraus vatoje paslėptu “foie gras“, limuzinų veršiuko kepsniu ar žuvimi su artišokais. Apmaudu, kad visko neišragausi, tačiau pasiduoti neverta — tam yra išeitis: pietūs. Vos už 49 eurus gali skanauti du užkandžius, vieną iš trijų pasiūlytų karštųjų patiekalų bei vieną iš desertų. Dar gauni kelis “šefo komplimentus“, o išeinant — lauknešėlį su pyragėliu.

Kita šventovė skrandžiui — “La Place de Mougins“ restoranas.

Jo “dirigentas“ — iš Marselio kilęs Denisas Fetissonas — su šia veikla susipažino paauglystėje, pradėjęs dirbti krikštatėvio restorane duonos išnešiotoju. Vėliau prakaitą liejo Kanų, Kuršavelio, Londono, Meksiko ir kitų pasaulio miestų “mišelininėse“ virtuvėse, buvo pripažintas geriausiu Prancūzijos jaunuoju šefu, o prieš septynerius metus kartu su žmona Muriel atidarė savo restoraną “La Place de Mougins“.

Virtuvės šefas Denisas Fetissonas

D.Fetissonas vadovaujasi šūkiu: viskas šiandien pagaminta tik iš vietos ir tik iš to sezono produktų. Tarkim, sausis Prancūzijoje yra juodųjų trumų mėnuo, tad restoranas tuo metu pakvimpa šiais grybais. Vasaris — citrinų derliaus metas, kovas — artišokų laikas, balandis — smidrų, gegužė — baklažanų, birželis — voveraičių, liepa — cukinijų, rugpjūtis — pomidorų…

Šefas sako, kad toks produktų pasirinkimo principas skatina kūrybiškumą ir pagarbą produktui. Nes kaskart jį reikia vis kitaip prakalbinti, kad lankytojas kaskart patirtų atradimo džiaugsmą. Naują tos pačios daržovės skonį.

Puota skrandžiui prasideda nuo penkių rūšių ką tik iškeptos duonos, paskui — įspūdingai atrodančios užkandėlės ir lyg laboratoriniuose mėgintuvėliuose patiekiama šalta sriuba. Tada galima rinktis farširuotus cukinijų žiedus, karališkų krevečių karpačą, Iberijos paršiuko šonkauliukus, picą su trumais, virtinius su krabų įdaru ir galybę desertų.



Šaltas užkandis čia kainuoja apie 38 eurus. Bet išduosiu paslaptį: pietų meniu iš keturių patiekalų ir trijų “šefo komplimentų“ kainuoja… 39 eurus! Skanaus!