Prisilietimas prie istorijos… lovoje

Prisilietimas prie istorijos… lovoje

Žodis “paveldas“ kiekvienam verslininkui Lietuvoje sukeltų danties skausmą. Nes jis mūsuose prilyginamas neliečiamai nekaltybei. Kitaip sakant, kalnus biurokratinių popierių ir sugaišto laiko juos susirankiojant. Bet pasaulyje kultūrinis paveldas verslininkų nenužudo — priešingai — jiems uždirba daugiau pinigų, o mums — emocijų. Jeigu tai yra, pavyzdžiui, viešbutis.

Pastarojoje kelionėje man pavyko nakvoti keliuose tokių viešbučių. Ir jie tikrai įspūdingesni negu “Hilton“ ar “Sheraton“ daugiabučiai monstrai.

“Dwarika’s Heritage Hotel“. Nepalas. Katmandu. (www.dwarikas.com)

Teisės mokslus Indijoje baigęs Dwarika Das Shrestha grįžo į Nepalą ir įkūrė pirmąjį šalyje viešbutį. O 1950-aisiais pastatė mažą šeimos namą, kurį papuošė senoviniais langų rėmais ir kitais medžio drožiniais. Mat nuo jaunystės jo aistra buvo kolekcionuoti vietos meistrų sukurtus medžio kūrinius.


Ši aistra prasidėjo nuo vieno įvykio, kai jis pamatė kelis žmones, kuriančius laužą iš senovinių raižytų kolonų, išluptų iš šalia esančių karalių rūmų griuvėsių. Staiga jis suvokė, kad taip naikinamas ne tik meno kūrinys, bet ir Nepalo kultūra. Supratęs, kad juos visus reikia surinkti į vieną vietą ir padaryti prieinamus visam pasauliui, jis nusprendė, kad geriausiai šią idėją išpildys ne muziejus, o viešbutis.

1977 metais duris atvėrė “Dwarika’s“ viešbutis, pastatytas iš vietos amatininkų pagal senovės tradicijas išdegtų plytų, išaustos patalynės ir kilimų, keramikos, kalvystės šedevrų. Tačiau didžiausias grožis akims — medžio dirbiniai, atkeliavę iš XV-XVII amžiaus. Tai didžiausia pasaulyje medžio dirbinių kolekcija. Čia yra ne tik XVI amžiaus langai, bet ir juvelyriškai išdrožtos palangės.



Svečių viešbutyje laukia 87 kambariai. Kiekvienas jų yra skirtingas ir turi tiek istorinių vertybių, kad atrodo lyg mažas muziejus su senoviniais eksponatais. Viskas — geriausių meistrų rankų darbo gaminiai. Šis trisdešimt metų statytas penkių žvaigždučių viešbutis su vidiniais kiemeliais, restoranais, poilsio zonomis atrodo kaip šimtametis dvaras — ne veltui gavo UNESCO apdovanojimą už kultūros paveldo puoselėjimą.

Dwarika Das Shrestha žmona, ponia Ambica Shrestha, laiške kiekvienam svečiui rašo, kad jaučia didelį malonumą pasidalinti šių senovinių medžio dirbinių grožiu ir padėkoti kiekvienam čia apsistojusiam už jo asmeninį įnašą, padedantį saugoti bei prižiūrėti šias vertybes.

Viešbutyje veikia nepalietiškos, japoniškos ir pasaulietinės virtuvės restoranai, baras, kuriame kiekvieną penktadienį vyksta nepalietiška mėsos kepsnių šventė, SPA su senoviniais sveikatinimo ritualais ir vietos suvenyrų krautuvikė.


“RAAS Jodhpur Hotel“. Indija. Džodpuras. (www.raasjodhpur.com)

Šis viešbutis yra lyg ryškiausias karūnos brangakmenis Indijos Mėlynuoju miestu vadinamame Džodpure (Jodhpur), antrame pagal dydį Radžastano provincijos mieste.

Prasibrovus į tipiško milijoninio indiško miesto centrą, pravažiavus pagrindinę turgavietę, patenki į vakarietiškos ir indiškos architektūros šedevrą “RAAS Jodhpur“ viešbutį. Pagrindinis jo “saldainis“ — vaizdas į 1459 metais pastatytą Mehrangarho fortą — užpildantį viską, ką tik akis aprėpia.


Tačiau ir pats “RAAS Jodhpur“ viešbutis kupinas susižavėjimų. XVIII amžiuje tai buvo maharadžos vila, o 2016 metais pelnė geriausio šio pasaulio regiono viešbučio titulą. Už išsaugotą kultūrinį pavedą, prikeltą naujam gyvenimui, ir modernumo sintezę.

Senieji pastatai renovuoti, o naujieji pastatyti iš vietos raudonojo smiltainio. Net terasų langinės 39 viešbučio kambariuose iškaldintos iš to paties smiltainio. Nakvynė čia kainuoja nuo 150 eurų, ir už tai gauni ne tik madingo dizaino kambarį, bet ir SPA su senosios Indijos grožio procedūromis, baseiną, juvelyrinių dirbinių krautuvėlę ir du restoranus bei neapsakomą vakarienę ant restorano stogo po žvaigždėtu dangumi su didingu forto vaizdu.


Visa tai sukūrė žavingas kosmopolitiškas vyras, radža Nikhilendra Singhas. Kilmingos šeimos palikuonis ėmėsi prikelti miestą naujam gyvenimui. Jis ne tik išsaugojo indų didikų vilą, pavertęs ją skoningu boutique viešbučiu, bet ir atgaivino visą kvartalą. Jame šiandien turistus sulaiko ne tik išpuoselėtos parduotuvės, barai, bet ir itin retai sutinkamas senovinis šulinys, kažkada skirtas miesto gyventojų atgaivai vėsumoje. Tai kažkas panašaus į ugnikalnio kraterį, kurio apačioje telkšo vanduo, o ant laiptelių, vedančių nuo viršaus iki apačios, ilsisi gaivos ištroškę miestiečiai.

Bet, pakeliavus po miestą su viešbučio rikša, išgėrus vakarinę arbatą ant kažkokio pastato stogo su vaizdu į fortą ir žydra spalva nudažytus namukus ir išgirdus, kad visur, kur akys užmato, yra pono Nikhilendros nuosavybė, spėju, jog netrukus galėsime apkalbėti jo nupirktus ir restauruojamus kitus Mėlynojo miesto kvartalus.

“Heritage Jukaso Ganges“. Indija. Varanasis. (www.jukaso.com.in/hotel).

Seniausiame Indijos mieste Varanasyje ant šventos Gangos upės kranto stūkso “Heritage Jukaso Ganges“ viešbutis. Prieš kelis šimtus metų jis iškilo kaip vietos didiko rūmai. Po rekonstrukcijos čia įrengta 15 kambarių atvykėliams. Nors jis turi tik tris žvaigždutes, bet pabuvoti jame verta vien dėl nenugramdytos istorijos ir puikiausios vietos.

Pasiekti viešbutį galima tik upe, nes šalia esančios gatvikės tokio pločio, kad vargiai jose gali prasilenkti su klaidžiojančia karve.

Vaizdas priplaukus didingas. Juk vis dėlto rūmai! Viešbučio patarnautojai stebėtinai lengvai su nepakeliamais turistų lagaminais užbėga šimtais laiptelių nuo prieplaukos iki viešbučio. Jo fojė ir siauručiuose koridoriuose irgi vargiai prasilenkia du žmonės. Bet viską atperka mintis, kad esi autentiškame šimtamečiame name. Nesugadina nuotaikos net ir tai, kad mažučiame kambarėlyje nėra karšto vandens, bet apstu pelėsio. Nes visas gėris plūsteli tada, kai praveri langines.

Regis, galėtum valandų valandas sėdėti prie lango ir stebėti prošal tekančią Gangą ir vietos žmonių gyvenimą. Dieną ir naktį. Tai lyg savotiška meditacija.

Dar tik brėkšta. Praskuba berniukas su sunkiu nešuliu ant galvos. Oranžiniais drabužiais vilkintys vienuoliai traukia į šventyklą. Besikabinėdama prie praeivių išmaldos kaulyja elgeta. Keista, bet beveik kiekvienas jai kažką įspraudžia į delną. Upėje žvejai traukia tinklus. Prapuškuoja vandens autobusas, prikimštas iki traškėjimo keliauninkų. Lėtai iriasi valtelė su vos įžiūrimu irkluotoju ir patogiai išsidrėbusiu nutukusiu turistu. Įdienojus daugėja turistų ir klaidžiojančių karvių. Vakarop tėvai moko vaikus leisti aitvarus, o moterys susėda būrelin pasiplepėti.

Naktį iš miego pažadina kraupus šunų kauksmas — sargas šiuos valkatas mėgina ilga lazda išvaryti iš viešbučio kiemo. Ryte pareiškiu pasipiktinimą, kaip galima taip nežmoniškai elgtis su gyvūnais. Nustebusios akys, o paskui — ramus paaiškinimas: šventos čia tik karvės, o valkataujantys šunys kelia grėsmę, nes, susirinkę į gaują, jie net gali užpulti žmogų. Be to, teršia aplinką (kažin, ar karvės susirenka savo “turtą“ į maišelius?).

Bet toks čionykštis gyvenimas. Po dienos atbunki nuo šokiruojančių vaizdų, tad tik pasidžiaugi, kai vakarop grįžti į savo rūmus ir guliesi į suplėkusią lovą. Supranti, kad turi didžiulę prabangą palyginus su tais, už lango, kurių miegamais yra pakrantė, o patalynė — nutrintas skarmalas.

Nebenustembi, kai viešbučio restorane prie tavo stalo prisėda kiti svečiai, nes čia vietos tiek, kad vienu metu valgyti gali vos dešimt žmonių. Ir nuoširdžiai džiaugiesi, jei virėjas pasiryžta iškepti tau kiaušinienę (jo galva — kažkokią nesąmonę) be ugninių prieskonių (dviguba nesąmonė). O isteriško juoko nebesulaikai pamatęs, kad šalia restorano suręstoje pašiūrėje kažkoks nušvitęs jogas ant žemės tau kepa duonos paplotėlius…

Tiesiog supranti, kad žmonės čia nuoširdžiai stengiasi atvykėliui suteikti viską geriausio, kas jų kasdienybėje yra nepasiekiama prabanga.


 

 

 

%d bloggers like this: